Vargu ar rasi žmogų, neturintį nuomonės vienu ar kitu klausimu. Skirtumas tik tas, kiek kiekvieno nuomonę galim laikyti verta „dienos šviesos“. Kartais tas, kuris, regis, galėtų pakeisti pasaulį vien genealiu mąstymu, tūno kažkur toli (mintimis) nuo viso supančio pasaulio, o tas, kuris „originaliomis“ mintimis užmuštų ir mamutą, nepraleis net menkiausios progos patylėti. Dėl šio nerašyto, bet labai reikšmingo dėsnio, mūsų pasaulis atrodo stipriai iškreiptas. Norisi užsiropšti ant aukščiausio kalno ir garsiai garsiai šaukti: „Žmonės, kurgi Jūs?…“ 

Atsiskyrėlių era

Vieną vakarą kieme išvydau garbaus amžiau moterį… Liūdnai į mane žvelgdama mokytoja pirmiausia suskubo atsiprašyti: „Nepyk, kad gaišinu laiką, bet taip suspaudė širdį, taip norisi išsilieti…“. Iškart pagalvojau, kas ir kokiu tikslu mums „įkalė“ tokį pražūtingą požiūrį? Kodėl taip svarbu atitolinti žmogų nuo žmogaus, priversti darbus mylėti labiau nei gyvenimą ir net „priversti“ atsiprašyti už kiekvieną drauge praleistą minutę? Įdomu, o ką svarbiau aš galėjau nuveikti, nei valandėlę pasikalbėdama su žmogumi? Gėlynas ir daržas svarbu, bet ne svarbiau už žmogų, maisto ruoša, dulkių valymas, skalbinių priežiūra taip pat svarbu, bet ne svarbiau už žmogų, net ir knyga nėra svarbiau už žmogų… O mes gyvename taip, kad mums viskas svarbiau už nuoširdų bendravimą, draugiškumą. Ir to pasiekėme vos per kelias kartas. Dabar su ilgesiu stebimės, kodėl kažkada visi rasdavo laiko būti drauge, dirbdavo kartu, savaitgalius leisdavo kartu, vaikus augino kaimyniškai, vienas kitam pagalbos ranką tiesė ir… niekur niekada nepalikdavo kits kito. Tačiau vieną dieną kažkam kilo mintis būti „išmintingesniam“ ir pasinaudoti pranašumu… O tada ir prasidėjo didžiosios gyvenimo lenktynės: o gal aš padarysiu geriau, greičiau, įmantriau ir t. t. Iš miestų lenktynės palaipsniui persikėlė į provinciją. Dabar lenktyniaujam visi ir visur, nes pavydas aptemdė protą. Mes nebejaučiam malonumo gyventi. Varom savo arklius metų laikais be jokio atodūsio iki paskutinės dienos. Nėra laiko stabtelėti pašnekėti, nėra laiko pasimėgauti draugija ir kava ar arbata, nėra laiko tiesiog pabūti… Nes varomoji mūsų gyvenimo jėga – nebe meilė (artimam, gamtai, gal Dievui), o pavydas ir jo palydovai: pyktis, kerštas, panieka. Štai kodėl net ir minutei užkalbinęs žmogų ar pravėręs jo duris stingsti iš baimės, nes nežinai, kaip gi turėsi atsiskaityti su juo už „atimtą“ jo laiką, kurį jis būtų panaudojęs didžiosioms gyvenimo lenktynėms, nors turėjo skirti tau. O pikčiausia ir beviltiškiausia, kad finišo tiesioji vis tolsta, nes kasdien didžiosiose gyvenimo lenktynėse atsiranda stipresnių, greitesnių, sumanesnių, turtingesnių, apsukresnių ir… piktesnių. Tada imam svyruoti, nuleidžiam rankas ir mūsų kasdienybę „papuošia“ liūdesys, depresija bei juos lydintys raminamieji vaistai, alkoholis, narkotikai, keistas maistas ar net… savižudybės. Artimo meilei, kaip suprantate, vietos visai niekur nebėra. Meilė – „kvailų paauglių“ reikalas. O mums, protingiems ir išmintingiems suaugėliams, tokiems niekams nėra laiko, net, sakyčiau, gėda pagalvoti apie meilę. Gyvename atsiskyrėlių eroje.

Skausmas dėl neteisybės

Išklausius aštuonias dešimtis metų perkopusią mokytoją, supratau, kad iš esmės visos jos nuoskaudos yra ne kas kitas, o mūsų didžiųjų gyvenimo lenktynių pasekmės. Ir taip bus kiekvienam iš mūsų, nes silpnesnieji vis labiau atsilieka, kol galiausia iškrenta iš lenktynių.

„Gal aš kokių baisių nuodėmių pridarius, kad gyvenimas man toks piktas. Gyvenu lyg atskirtoji. Iš vienos pusės aukščiausia aklina kaimynų tvora, o už jos – pulkai šunų. Iš kitos pusės – tvenkinukas, taip pat su tvora, o dar iš kitos – kaimynų tvartai. Iki manęs vedantis siaurutis keliukas pravažiuojamas tik vasarą. Sunegalavus greitoji neranda manęs. Neramu taip gyventi, oi neramu… Visa mano gyvenimo paguoda – mezgimas ir šuniukas. Akys stipriai nusilpo, tai mezgu tik baltus daiktus, kuriuos labiau išmezgu iš atminties. Bet kol kas, matyt, dar šį tą sugebu, jei mano mezginius tolimesniam „gyvenimui“ paima garsi mūsų krašto tautodailininkė Danguolė Bukėnaitė, kuri juos dailiai išsiuvinėja ir padaro tikrus meno kūrinius.

Stipriai pašlijo sveikata, todėl teko parduoti gabaliuką žemės, kad operacijai ir vaistams pinigėlių turėčiau. Ką ten parduoti? Tik svajoju taip, o ar pavyks. Matai, iki ko mes prisigyvenom. Turi žemės, pirkėją turi, o pabandyk parduoti. Pirmiausia turi kreiptis į Žemėtvarkos skyrių, pats susimokėti per 26 Eur, kad jie tau leistų ją parduoti. Esą jie dar praves apklausą su žemės sklypo kaimynais, nes gal kartais jie norį pirkti. O tai kodėl aš turėčiau dėl to mokėti pinigus, gaišti laiką? Pasityčiojimas. Mano žemė, mano pirkėjas – ir taškas. Seniau kaimyniškai susieidavom, popierėlį susirašydavome, rankom suspausdavom ir tvarka. O dabar… Tai juk dar ir pas notarus kokie protu nesuvokiami pinigai mokami. Kur žiūri mūsų valdžia? Ko jie siekia? Sužlugdyti žmones? O tai kas gi jiems „tarnaus“ ir atlygius jiems per mokesčius „suneš“? 

Baisu man ir apie gydymo įstaigas pagalvoti. Tolina tolina tas ligonines nuo žmonių. Kalbu dabar ne tik už save, bet ir kitus senyvus, vienišus žmones. Pasijutęs blogai bijai kviestis greitąją pagalbą, nes, neduok  Dieve, paims tave. Kas tada? Nugabena į ligoninę, per kelias valandas suteikia pagalbą ir… laisvas vidury nakties. Jau, neduok Dieve, į tokią situaciją patekti. Antra valanda nakties. O tu pareik vos bepajudantis, žmogau, iš Švenčionių ligoninės į Ignaliną. Artimieji kone už šimtų kilometrų. Bet ar apskritai normali tokia situacija? Kodėl ligoninė negali būti savam mieste, rajone. Visgi kaip nors sulaukęs ryto autobusu kokiu ar kaimynų pasiprašęs namus pasieksi. O dabar… Nors gal tokia jų politika. Tik savo namuose žmonės gyvena, bet kaip koncentracijos stovykloje. Gydymas, švietimo įstaigos, maisto parduotuvės, ugniagesiai, valstybinis transportas – tėra svajonė. Juk viso to pasiekti negali. Arba neturi kaip pasiekti, arba neturi už ką… 

Vis svarstau, kad gal mūsų valdžia ką nors „teisingo“ žmogui sugalvotų ir įgyvendintų. Įsijungęs radiją ar televiziją tegirdi grasinimus ir bauginimus, nuo kurių dar labiau gūžies ir supranti, kad tu jau esi našta šiam pasauliui. Nebeguodžia niekas. 

Štai dabartiniai mūsų kraštui atstovaujantys Seimo nariai labai uoliai visus visomis progomis sveikina ir sveikina. Gerai. Smagu. Ypač kai įsijauti, kad tu gal net ir rūpi jiems. Gavau sveikinimą ir aš, tačiau perskaičius visą – apsiverkiau. Geriau jau būčiau aš jo negavus. Sveikinime jubiliejaus proga parašyta, kad sveikina Vandą Kavalčiukienę, gyvenančią… Kazokiškėse. Tai kiek mes iš tikrųjų rūpime Seimo nariams, jei jie net nežino savo krašto kaimų pavadinimų? O pasirašydami siunčiamus sveikinimus net nepasivargina paskaityti, kas ten ką parašė. 

Tiek to… iš tikrųjų tai man daug svarbiau ir maloniau būtų sužinoti, ką asmeniškai kiekvienas iš jų – Gintautas Kindurys, Agnė Širinskienė ir Vytautas Rastenis – atstovaujančių mūsų kraštui – nuveikė per šiuos metus. Ką sužinojo, ką palaikė, kam sutrukdė ir panašiai. Labai norėtųsi „pamatyti“ realų Seimo rūmų virtuvės vaizdą jų akimis. Kam? Ne, ne dėl davatkiško smalsumo. Kad žinotume, kaip elgtis iš tikrųjų. Ką daryti, kad nors kada nors išsirinktume TĄ valdžią. Nes dabar, klausydamas radijo ir TV, vis girdi, kad ne TĄ ir ne TĄ. O tai kuri yra TA, kaip mums sužinoti, kas ten iš tikrųjų vyksta? Tam yra rajoninė spauda, kuri dar, regis, neužspausta politinės cenzūros, kaip kad didžioji žiniasklaida, ir gali mums pasakyti tiesą. 

Žinau, kad pagal valdančiųjų programą turėtume numirti, bet juk taip norisi dar gyventi, – sako mokytoja Vanda Kavalčiukienė. 

Autorės nuotr.