Skip to content

Nėra didesnio priešo už kaimyną

Jeigu kas nors yra Europoje, tai turi būti ir Lietuvoje. Susimąstyti, ar tai gerai, ar nelabai, ar tai apskritai mums priimtina, ar prieš puolant į dilgėles reikėtų kelnes apsimauti – apie tai nesusimąstoma. 

Na, kad valdžia nesusimąsto – čia nieko tokio, kiekviena valdžia pirmiausia ieško būdų nukreipti žmonių dėmesį nuo savo darbelių. Kad žurnaliūgos nesusimąsto – irgi normalu, naujiena, bus apie ką be didelių vargų parašyti arba pašnekėti. Bet kodėl žmonės tokioms naujovėms džiaugiasi?

Penktadienį minėjome kaimynų dieną. Gal teisingiau būtų – kažkas minėjo. Per radiją ir televiziją apie tai daug buvo prišnekėta. O svarbiausiu akcentu turėjo tapti kaimyno pavežėjimas į darbą. 

Kadangi pensininkai į darbą nevažinėja, tik paskaitęs žinias sužinojau, kad iš akcento išėjo šnipštas: kurie iki tol nevežė kaimynų, tie ir tą dieną neieškojo, ką čia pavežėjus. Bet užtat visą dieną žurnaliūgos turėjo apie ką šnekėti.

Nepasakysi, kad nėra žmonių, kurie susimetę važiuoja į darbą. Vieni pinigais už tai atsilygina, kiti susitaria, kuris kurią dieną veža. Bet už dyką, ir dar kaimyną? Lietuvoje tai nepriimtina. Lietuvoje kaimynas – tradiciškai didžiausias priešas. Kuo toliau žmogus nuo tavęs gyvena, tuo jis geresnis.

Čia vienu metu buvo geros kaimynystės akcija, kuri greitai nuslopo, kaip ir visos akcijos, nes jau pats žodis „akcija“ simbolizuoja trumpalaikiškumą. Ir ne vien todėl. Štai, sakysim, žmonės buvo raginami kur nors išvažiuodami prašyti kaimyno, kad šis namus prižiūrėtų. 

Tik štai koks reikalas: dažniausiai, jeigu kaimynui pasakai, kad išvažiuoji, sakysim, į kurortą, tai jau kitą dieną pusė rajono žinos, kad šitas (apibūdinimą įsirašykite patys) matyt tiek prisikombinavo, kad nuolat po kurortus važinėja, va ir dabar išvažiavo, ir iš kur pinigų žmonės ima, čia galo su galu sudurti negali, o tas, matai…

Galit sakyti ką norit, bet svarbiausias Lietuvos gyventojo (nenoriu įžeisti kitų tautybių žmonių) bruožas yra pavydas. Girtuoklis, paleistuvis, tinginys – geras kaimynas. Bet darbštus žmogus tiesiog nekenčiamas. Pasiskaitykite, kiek sudega lentpjūvių, visokių cechų, dirbtuvių, ir vis priežastis – padegimas. O padegimo priežastis – kodėl kitas gyvena geriau?

Teigiama, kad suvalkiečiai sako: „Nors ir ne brolio, tik kaimyno namas dega, vis tiek malonu“. Sakysite, perdėta, arba taip yra tik Suvalkijoje?  

„Mūsų Ignalinoje“ praėjusį antradienį buvo išspausdinta žinutė „Padegtas supleškėjo beveik visas kaimas“. Internetiniame puslapyje „Patinka“ paspausta 5 (penkis) kartus. Žmonės, jūs sąžinę turite? Jums patinka, kad kaimas sudegė?

Bet geriausiai kaimyno diena nuskambėjo Tauragės rajono Eidintų kaime, kur jau šeštadienį kaimynas nušovė du kaimynus. Be priežasties, tiesiog su visais kaimynais nesugyveno, o tų, kurie gyveno arčiausiai, tiesiog nekentė, ir viskas baigėsi šūviais. Beje, prieš tai žudikas visą naktį gėrė.

Penktadienį žurnaliūgos, ragindami pavežėti kaimyną, kalbėjo, neva tai suartins žmones. Bėda, kad iš akcijų ar iš kokių draudimų naudos nedaug būna, visas garas, kaip tame sename anekdote, švilpukui sunaudojamas. 

Nežinau, ką reikėtų daryti, specialistai galėtų pasakyti, jų, visokių psichologų valdiškose tarnybose kaip šunų priviso, bet jie tik akcijomis užsiima. Vadinasi, viskas dar ilgai nesikeis.

Bet vis dėlto – kaip gali patikti, kai kaimyno namas dega?

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje