Skip to content

Nesurežisuota gyvenimo „pamoka“ Kazokinės dvaro apylinkėse

MI informacija

Kiekvienais metais pavasaris – kažko seno pabaiga ir kažko naujo pradžia. Ignalinos „Šaltinėlio“ mokyklos Vidiškių skyriaus komanda šiais metais sumanė originalią, tikrovišką gyvenimo „pamoką“ išleidžiamosios grupės ikimokyklinukams. Paskutiniąją mokslo metų savaitę, gegužės 25 d., „Žiniukų“ grupė su auklėtojomis Irute ir Sandra bei auklyte Daiva Ignalinos seniūnijos autobusėliu išriedėjo į kelionę, pavadinimu 3xV (Vaiduokliuko Vincento valdos). TV, internetas, įvairūs muziejai ir teminės sodybos, pristatančios įdomius praeities , dabarties ar net ateities pasakojimus, toli gražu neatspindi realaus gyvenimo, kurį galima „paliesti“ čia ir dabar. Kelionė vyko vieno iš auklėtinių „namuose“, t. y. vietovėje, kur jis gyvena, Kazokinės dvaro apylinkėse. 

Vaiduokliuko Vincento „monai“

Kelionę vaikai pradėjo šalia buvusių, dabar jau apleistų Kazokinės dvaro pastatų. Vietos gyventojai žino, tačiau garsiai niekada nekalba apie tai, kad dvaro pastatus akylai saugo vaiduokliukas Vincentas. Tai jo dėka visi pastatai „apauginti“ krūmais ir baisiaisiais Sosnovskio barščiais. Nors seniau saugomas užburtas pilis kerai apaugindavo erškėčiais, šiais laikais naudojamas kur kus už erškėtį pavojingesnis Sosnovskio barštis. Vaiduokliukas Vincentas tikėjo, kad saugodamas tai, kas liko iš dvaro pastatų ir gražių medžių alėjų su tvenkiniais, kuriomis kažkada vaikštinėjo ponai, jis sulauks to tikrojo šeimininko, kuris ryšis prikelti dvarą naujam gyvenimui. Kada taip bus, ir ar apskritai taip bus – nežino nieks. Įsiamžinę fotografijoje su vaiduokliuku Vincentu, kuris visada pasirodo nuotraukoje tik ją padarius, keliautojai, pajudėjo tolyn. Prieš akis – 1,7 km, tačiau kiekvieno rankose turimas žemėlapis leido puikiai orientuotis. 

Penktadienį Kazokinės svečiai dar nežinojo, kad jau po dviejų dienų 1904 m. statyto akmeninio klojimo, kurio konstrukcijas laikė tvirti ir stori sveiko medžio sienojai, nebeliks. 2018-05-27 naktį, apie 00.00 val. kilęs gaisras, tepaliko akmenų karkasą – autor. past.

Tautodalininko dirbtuvėse – atvira pamoka

Nužygiavę gerą kelio gabalą pievomis, pamiške ir miškeliu, keliautojai pateko į nuostabaus grožio pasakų šalį, kur medžiuose, gėlynuose ir krūmuose slėpėsi nykštukai, grybai, vėžliai, žuvys ir kiti gyvūnai bei pats drožėjas Svajūnas Rimkevičius ir jo žmona Dalia, taip pat auksarankė nėrėja, savo nėrinius užburianti gaudyti sapnus. Svajūnas parodė vaikams dirbtuves, begales įrankių ir gausybę savo darbų. Paklausęs tautodailininkas vaikų, ar šie žiną, kodėl lietuviai sodybose stato rūpintojėlius ir paaiškinęs, kad jis – saugo namus, Svajūnas tuoj pat gavo vaikų patikslinimą: „Tai čia… kaip šuniukas?“. Na, vaikų patikslinimas iškalbingas, ir suprantame visi, kad mes dar viską esame savo vaikams paaiškinę…

Įsiamžinę prie dar neregėto dydžio būsimos skulptūros ruošinio, 7 m aukščio ąžuolo kamieno, vaikai apžiūrėjo pradėtus darbus. Apačioje jau ryškėja gulbių kontūrai, simbolizuojančių vandenį ir meilę, virš jų bus žemės, stiprybės simbolio medžio veidas, o viršuje – ugnį, šviesą ir viltį simbolizuojanti saulė. 

Drožėjas Svajūnas čia pat pademonstravo meniško grybuko „gimimą“ nuo kaladės pasirinkimo, formos išpjovimo, bruožų formavimo ir baigiamųjų darbų – emocijų suteikimo grybuko veidukui kaltu. Darbą kaltu išbandė ir drąsesni berniukai. 

Padėkoję už gražias pamokas, vaikai skubėjo ranka paliesti išminties ir žinių simbolį – pelėdą, kuri puikuojasi Rimkevičių sodyboje. Tikima, kad prisilietus prie pelėdos, perimama dalis jos išminties. 

Ūkininkų vaišės

Pro preciziškai tvarkomą Rimkevičių riešutų giraitę ir uogyną žygeiviai nuskubėjo tiesiai į ūkininkų Valdo ir Aelitos sodybą. Kol vieni stebėjo kaip veisiami dideli braškynai ir klausėsi Aelitos pasakojimų apie skaniausias uogas, kiti stojosi į eilę „užkopti“ ir pasėdėti milžiniškame traktoriuje. Tiesą pasakius, nemažiau vaikų dėmesio ir susižavėjimo sulaukė ir muziejinis eksponatas – 34 metų senumo vikšrinis traktorius. Pasak Valdo, šis traktorius – pirmoji ūkio technika, ir kad ir kaip keistai beskambėtų, bet ir šiandien tebeveikianti ir atliekanti gelbėjimo darbus laukuose įklimpus šiuolaikiniams galiūnams. 

Viską apžiūrėjus ir sužinojus apie ūkį, vaikų laukė staigmenos. Pirmoji – knygos. Kamarauskų mažieji vaikai Kamilė ir Kajus, sužinoję, kad pas juo atvyks jaunieji jų bičiuliai, sugalvojo juos pradžiuginti ir vaikams dovanojo knygų, kurias jau yra perskaitę ir iš kurių jau jaučiasi „išaugę“. „Mes visada viskuo su visais dalijamės. Nesam kaupikai. Lai skaito ir ugdosi kiti vaikai, o po jų – dar ir dar kiti“, – sako Aelita. 

Antroji staigmena Kamarauskų ūkyje – sveikuoliškos vaišės. Šalta apelsinų arbata vaikams, šalta pušų arbata su medumi auklėtojoms ir šviežios naminių produktų varškės spurgos. Akimirką buvo girdėti net dūzgiančios bitės, nes vaikai valgė nepratardami nė žodelio ir net neraginami. 

Kelionės pabaiga

Iš Kamarauskų žygeiviai per Kazokinę patraukė link grupės draugo namų. Čia jie dar pašėliojo, pasibičiuliavo su sodyboje gyvenančiais gyvūnais ir paukščiais, dar kartelį pasistiprino ir… išriedėjo į darželį.

Įspūdžių išties į valias. Smagiausia tai, jog vaikai pamatė natūralioje, įprastoje aplinkoje tai, kas paprastai būna „nugludinta“, „padailinta“ ir dažnai labiau klaidina gyvenimo pažinti išsileidusį mažą Žmogutį. Didžiausia pagarba ir padėkos žodis suaugusiems, priėmusiems vaikus, skyrusiems jiems dėmesio ir supratusiems, kiek šiame pasaulyje mes turime mažai laiko ir kaip svarbu jį leisti prasmingai ir naudingai tiek savo, tiek kitų labui. 

Autorės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje