Gegužės 20-ąją, tradiciškai pažymint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, rajone prisiminti už laisvę kovoję Ažvinčių ir Minčios miškų partizanai. Švedriškės bažnyčioje aukotos šv. Mišios, vėliau aplankyti partizanų paminklai žuvimo vietose, surengta istorinė-muzikinė popietė. Į šventinį minėjimą atvykti negalėjusios garbaus amžiaus kovotojos už laisvę renginio išvakarėse buvo aplankytos namuose. Šią prasmingą misiją atliko savivaldybės mero pavaduotojas Laimutis Ragaišis, Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Ignalinos skyriaus pirmininkas Vytautas Gimžauskas ir tremtinių atminties išsaugojimu besirūpinantis Budrių bendruomenės vadovas Artūras Kacevičius.  

Pirmoji aplankyta Didžiasalyje gyvenanti Genutė Žalnieriūnaitė-Martinėnienė (slapyvardis Žibutė), kilusi iš Petrošiūnų kaimo, Tverečiaus valsčiaus, nuo 1944 m. buvo partizanų patikėtinė, vykdė „Tigro“ rinktinės vado Vinco Žaliaduonio-Roko užduotis. Moteris svečius labai maloniai priėmė, džiaugėsi tokiu pagerbimu ir vis šypsojosi. Devintą dešimtį bebaigianti buvusi partizanų ryšininkė sunkiai vaikšto dėl skaudančios kojos, tačiau gyvena viena, buitį susitvarko, turi daug ją lankančių draugių ir džiaugiasi kiekviena diena. Genutė rodė savo jaunystės nuotraukas, prisiminė baisius partizaninio karo laikus ir sakė, kad nesuprantanti žmonių, kurie dabar dejuoja dėl sunkaus gyvenimo, nes jie net neįsivaizduoja, ką reiškia iš tikrųjų sunkus gyvenimas. Svečius pakvietusi gerti arbatos, Genutė ėmė skaityti savo eiles, nuoširdžias ir jaudinančias, stiprias patriotiškumu ir laisvės meile. Eilėraščių moteris turi daugybę ir svajoja išleisti knygelę. Mero pavaduotojas L. Ragaišis prašė seniūno pasirūpinti, kad visa moters kūryba būtų surinkta į vieną vietą ir išsaugota. 

Iš Didžiasalio miškų keliukais važiuota aplankyti Angelės Mameniškytės-Kondratavičienės. Aušrinės slapyvardžiu vadinta Lokio rinktinės ryšininkė nuo 1944 m. kartu su mokytojais Algirdu Andrijausku ir Petru Šileikiu rūpindavosi partizanų korespondencija, padėjo kitokiais būdais. Buvo suimta 1951 m. ir nuteista 25 metams kalėti lageryje. Dabar ji nelabai norinti prisiminti praėjusio laiko… Gyvena nuostabiame gamtos kampelyje Rūkšteliškio kaime ir džiaugiasi ramybe. Moteris prisiminė, kaip mėgdavusi grybauti, kaip sunkiai dirbo ir kaip visada stengėsi dorai gyventi. 

Vienintelė likusi Ignalinos rajono partizanė – Veronika Paukštytė (Laima), kilusi iš Murmų kaimo, Kaltanėnų valsčiaus. Jau 96-erių sulaukusi moteris aplankyta Ignalinoje. Karijoto „skrajojančio būrio“ ryšininkė 1946 m. birželį pasitraukė į pogrindį ir tapo partizane. Tų pačių metų pabaigoje, kartu su skyriaus vadu Hubertu Čeponiu-Kerštu, buvo apšaudyta ir suimta, kalėjo lageryje Norilske, teko dirbti įvairius sunkius darbus, daugiausia statybose. Tremtyje susipažino su būsimu vyru. Partizanaudami žuvo ir du jos broliai. Senolė prisiminė pačius sunkiausius momentus, kaip norėjo numirti, badavo, kai vos nenušoko nuo tilto į upę, tačiau prieš akis pasirodė mamos vaizdas ir tai ją išgelbėjo. Vėliau suvokusi, kad negalima bandyti atimti sau gyvybės, nes tai didelė nuodėmė. Puikią atmintį turinti moteris šiandien sako, kad ją vis dažniau liūdesys aplanko, nes beveik visi jos laiko žmonės jau iškeliavę.  

Šios trys moterys –  šviesios dvasios istorijos liudininkės, kovotojos už laisvę ir teisybę, doro, patriotiško ir be galo drąsaus  gyvenimo pavyzdžiai. Jas aplankę vyrai žemai lenkė galvas ir dėkojo už mūsų laikui perduotas vertybes, kurios nenyksta, o bėgant metams įgauna vis didesnę vertę. Dar galima suspėti gyvai išgirsti tikrą istoriją, kurią šios moterys perteikia lyg gyvą žaizdą, tačiau be jokio apmaudo ar pykčio – su meile ir ramybe.

Autorės nuotr.