Skip to content

Tėti, būkime bičiuliai…

MI informacija

Mama ir Tėtis – brangiausi mūsų žmonės. Tai jie rūpinasi savo vaikais, jie taria švelnų žodį, jie glosto mažylio galvutę.

Gegužės pradžioje visą dėmesį sutelkiame mylimoms Motinoms – joms nešame gėles. O pirmąjį birželio sekmadienį minime Tėvo dieną. Tokia kiekvieno mūsų Pradžios šeimyninė atsvara – Mama atmintyje išlieka kaip namų šilumos dvasia, o Tėtis – tvirtumo ir stiprumo įsikūnijimas.

Išaušus sekmadienio rytui, nutils dalgio plakimo garsas, nekris rasota žolė į pradalges. Pirmąjį šventadienį po Sekminių skubėsime į Maldos namus pasimelsti už gyvuosius ir išėjusius Tėvus. O galbūt patylėsime ramiame gamtos kamputyje, dar kartą permąstydami savo santykius su šeimynykščiais. Netikėtai pagausime mintį, kad šiandien privalu nusilenkti Tėčiui ir atsiprašyti jį už netikusiu tonu pasakytą sakinį.

„Tėti, rytoj birželio 6-ąją, pabūkime patys geriausi bičiuliai, nes, Tau (o gal man?) išėjus, širdyje paliks tuščia kertelė. Tuomet jos niekas nebeužpildys…

Sukasi gyvenimo ratas – nuo saulės patekėjimo iki saulės laidos. Sukasi ir sukasi.

Tegul tas ratas ilgai juda nuo ryto ligi ryto, nuo aušros iki sutemos.

Mielieji Tėčiai, sveikiname visus Jus šventės proga – būkite mylimi, mylintys, dvasiškai turtingi, stiprūs, sveiki… Tuomet nieko daugiau nereikės.

Kad kelias nevirstų siauru takeliu…

Kad nepasiklystume laiko tėkmėje ir basakojė vaikystė nepradingtų kartu su upelio vingiais, svajose vis dažniau sugrįžtame į tą stebuklingą šalį, į jaukius namus, kur dangaus žydrynė ir tėvų meilė. Tėtis, lyg stiprus ąžuolas, visada išlieka doros, kilnumo ir tvirtybės pavyzdžiu. Kai per rasotas ražienas nuvilnija ūkanotas ruduo, rodos, ir audrą iš jūros dugno prikelti pajėgtų, kad tik kiekviena širdelė turėtų šalia savęs mylintį tėtį, galėtų su juo dalytis džiaugsmu ir skausmu.

Tėti, Tu atvėrei duris į pasaulį, pamatei pirmąją kūdikio šypseną ir visa esybe priklausai jam. Žemė plati, joje gyventi gerai ir prasminga, jeigu nežaidžiama likimu, kitaip ji kasdien rudeniu alsuoja, paberdama gausybę rausvų šermukšnių ašarų. Tėti, Tavęs visada laukia gal jau ir skriaudą spėję patirti vaikai. Tavo vaikai. Ateik ir nušluostyk jiems nuriedėjusią karčią ašarą, uždėk savo tvirtą ranką ant vaikiškos peties ir gausybėje kryžkelių parodyk jiems teisingą kelią.

Žmogus gražus, kai puošia žemę savo darbu, o meilę beria lyg lietaus lašus. Tuomet ir vėl Jūs einate visi sena, gerai pažįstama gatve, o vaikai, jau tėčiais tapę, dabar Jums ačiū taria, kad širdys jų į ledą nepavirto, nes meilė Tavo, Tėve, gyvenimą viltim sušildė.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje