Pagal tarpukario Lietuvos tradiciją, Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena minima trečiąjį gegužės sekmadienį. „Ši diena – viena reikšmingiausių krašto apsaugos sistemos minėtinų dienų. Šiandieninėje saugumo situacijoje Lietuvai kaip niekada reikalinga stipri kariuomenė, o visuomenės pasitikėjimas ir palaikymas yra vienas svarbiausių ginklų, kuris suteikia kariuomenei drąsos ir ryžto. Šios šventės dar viena prasmė – pagerbti kovojusius už Lietuvos laisvę partizanus“, – sakė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. 

Mūsų rajone ši diena minima jau nebe pirmus metus. Šiemet ji prasidėjo gėlių padėjimu prie akmens žuvusiems už Lietuvos laisvę Geležinkelio ir Laisvės gatvių sankirtoje. Šioje vietoje pokariu buvo stribų ir NKVD štabai, čia tardymuose kankinti partizanai ir jų ryšininkai, gatvėje guldyti nukautų partizanų kūnai. Apie tai primena informacinės lentos ant gretimų pastatų.

Padėjus gėlių, renginio dalyviai išvyko į Švedriškę, kurios bažnyčioje aukotos šv. Mišios už žuvusius Ažvinčių ir Minčios girių partizanus. Po Mišių visi susirinko vietos kapinėse prie naujo paminklo, pastatyto ant prieš trejus metus palaidotų trijų nežinomų partizanų kapo. Paminklą pastatė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, pašventino Salako ir Švedriškės klebonas kun. Egidijus Vijeikis.

Iškilmėse dalyvavo Seimo narys Žygimantas Pavilionis, rajono vicemeras Laimutis Ragaišis, savivaldybės specialistė Rasa Juodagalvienė, Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos rajono skyriaus pirmininkas Vytautas Gimžauskas, rajono partizanų atminimo išsaugojimu besirūpinantis Budrių bendruomenės pirmininkas Artūras Kacevičius, pokario kovų metraštininkas Laimonas Abarius, daug vietinių gyventojų, jaunimo organizacijos „Žaibo kumštis“ narių.

Po „žaibietės“ Ievos Čičelytės įžangos, 1944 m. gruodžio istoriją, kai Miškiniškėje žuvo šie trys nežinomi partizanai, perskaitė Ignalinos gimnazijos moksleivė. Tądien šios gimnazijos moksleiviai skaitė tekstus prie kiekvieno paminklo, kur buvo sustota. Kalbėjęs rajono vicemeras L. Ragaišis džiaugėsi, kad „gyva dvasia, kuri traukia domėtis mūsų istorija ir moksleivius, ir vyresnius žmones. Nepriklausomybę gavome už ją kovojusių tėvų ir senelių dėka, kartu tai ir Dievo dovana. Tad už atgautą laisvę kovokime kiekvieną dieną“.

Seimo narys Ž. Pavilionis sakė: „Mane daug kas šiandien klausė, kodėl aš čia važiuoju. Sakiau todėl, kad čia yra Lietuvos pamatai, čia gyvena žmonės, kuriais didžiuojasi visas pasaulis. Vienas Amerikos prezidentas (Ž. Pavilionis kelerius metus dirbo Lietuvos ambasadoriumi JAV – red.) man sakė, kad žavisi mumis, nugalėjusiais didelį blogį.“ 

Iš Švedriškės renginio dalyviai išvažiavo į Šuminus, kur sename klojime vyko literatūrinė-muzikinė, kartu ir prisiminimų popietė. Pakeliui sustota prie trijų paminklų, menančių pokario kovas. Minčios girioje, žūties vietoje, gėlėmis ir pasakojimais pagerbtas „Lokio“ rinktinės vado Prano Račinsko-Drugelio atminimas, sustota prie kuklaus medinio ženklo, kur 1945 m., NKVD „šukuojant“ miškus, žuvo partizanai Vladas Tumėnas ir Vladas Bivainis, tokia pat pagarba atiduota prie paminklo Strazduose, žyminčio 1951 m. balandžio 11 d. mūšio vietą, kuriame išduotas žuvo Balio Vaičėno būrys.

Šuminų klojime skambėjo partizanų ir kitos patriotinės dainos, kurių padainavo (daugelį kartu su publika) gimnazistai, žiūrėtas filmas. Atsiminimais dalinosi buvę partizanų ryšininkai ir pagalbininkai: Ona Laurinienė iš Kaniūkų (miške žuvo trys jos broliai, o ji pati praėjo lagerius ir tremtį), ignaliniečiai Mečislovas Petkevičius (buvo Prano Račinsko-Drugelio ryšininkas) ir Stanislava Rutavičienė (siūdavo skiriamuosius partizanų uniformos ženklus). Renginio dalyvius sveikino Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos rajono skyriaus pirmininkas V. Gimžauskas, daug įdomaus apie pokario situaciją papasakojo L. Abarius. O lauke jau garavo vaišės – didelis katilas gardžios sriubos.

Šuminuose, buvusioje Nacionalinio parko Žvejo sodyboje, baigiami paruošiamieji partizanų muziejaus įkūrimo darbai. Jau gauti leidimai troboje iškasti ir įrengti partizanų bunkerį, tokį, kokie buvo įrengiami pokario laikais. Muziejaus lankytojai galės pasėdėti bunkeryje ir dar labiau pajusti anų laikų dvasią ir partizanų buities tragizmą.

Autoriaus nuotr.