Pensijų reforma juda. Iki šiol neaišku, į kokius krūmus ji nujudės. Vieni šneka, kad pensijos bus orios, nes tuo pasirūpins pensijų fondai. Kiti – jog pensijų fondai pasirūpins būsimų pensininkų pinigais, kad jie dingtų ne kokioms nors pašalpoms, o su nauda bent kažkam. 

Valdžios vyrai, toks įspūdis, apskritai nesupranta, kuo visa tai baigsis. Kai reikia ką nors uždrausti – čia aiškiau. Bet kai padaryti…

Rimti ekonomistai „nuramino“: jeigu viskas bus taip, kaip dabar planuojama, būsimos pensijos bus tokios pat, kaip dabartinės. Bet užtat tie rimtieji bent receptą žino, ką daryti, kad nebūtų taip, kaip bus dabar. 

Štai Lietuvos banko atstovas, pavardės, atleiskit, neįsiminiau, bet ir ne joje esmė, aiškiai pasakė: kadangi demografinės padėties pagerėjimo laukti negalima, tai „orių“ pensijų mokėti nebus iš ko. Ir vienintelė išeitis – didinti pensinį amžių bent iki 72 metų.

Nebus Lietuvoje dirbančių – pensijų tikrai nebus iš ko mokėti. Priimti kokį šimtą tūkstančių darbingų žmonių iš, sakysim, Baltarusijos ir Ukrainos – šito jokia valdžia nedarys. Girdi, jau dabar bedarbių pakanka, nors dirbti norinčių ir trūksta, bet jeigu atvažiuos norintys dirbti – kuo mūsiškiai skųsis?

Belieka susitaikyti, kad gana greitai į pensiją dabartiniai dirbantieji išeis sulaukę, kaip tas bankininkas sakė, 72 metų. Turint galvoje, kad vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje, 2015 metų duomenimis, maždaug 74 metai, tokiu atveju vidutinis lietuvis oria pensija galės pasidžiaugti vidutiniškai dvejus metus.

Tačiau kalbame apie vidutinį lietuvį, bet mirtis ne pas visus vienodai anksti (vėlai) ateina. Todėl iš anksto reikia numatyti, kad nemaža dalis dirbančiųjų pensijos nesulauks ir oriai išeis į kitą pasaulį tiesiog darbo vietoje. Jau dabar reikėtų pradėti ruoštis tokių dirbančiųjų išlydėjimui. 

Statant naujus biurus ar ministerijas (Lietuvoje kaip tik kalbama apie būsimą ministerijų miestelį), juose reikėtų numatyti šarvojimo vietas – juk kiekvienas dirbantysis norės atsisveikinti su išėjusiu kolega, o kadangi nemaža dalis jų irgi jau bus sulaukę garbaus amžiaus, kelionė į visokius laidojimo biurus būtų susijusi su nepakeliamais rūpesčiais. 

Senuose pastatuose įrengiant tokias šarvojimo sales gali kilti problemų su visokiomis sanitarinėmis inspekcijomis. Vienintelė viltis, kad inspekcijose irgi dirbs senoliai, tad abipusio supratimo turėtų atsirasti.

Beje, nederėtų užmiršti ir lyčių lygybės. Vyrai Lietuvoje vidutiniškai gyvena 69 metus, o moterys – 79. Jeigu pensinį amžių visiems paliksime vienodą, lygybės nebus, nes beveik visi vyrai išmirs darbe. Nelabai džiugus bus vaizdelis, kai kretančios moterėlės išneš pro kokios nors kontoros duris iš paskutinių jėgų, svyruodamos nuo amžiaus, išneš karstą su paskutinio darbe vyro kūnu.

Tad kodėl lyčių lygybė negali reikalauti, kad vyrai ir moterys ne dirbtų vienodai, o oria pensija mėgautųsi vienodai? Tokiu atveju vyrams pensinis amžius turėtų būtų 67, o moterims – 77 metai. Tada ir vieni, ir kiti pensija galėtų džiaugtis po dvejus metus. Įsivaizduojate, kokia ori tada bus pensija?

Ir vidutiniam amžiui didėjant, pensinį amžių irgi reikėtų proporcingai didinti, kad išliktų visiška lygybė.

Kai kas gal pasakys – pernelyg gerai pensijų fondai gyvens. Apie tai irgi reikia iš anksto pagalvoti. Ko gero, pensijų fondus reikia įpareigoti, kad jie laidotuves papuoštų pakankamai oriai atrodančiomis gėlių puokštėmis ir vainikais.

Ir gyvenimas pagražės, nes kiekvienas pilietis žinos, kad numirusiu juo bus pasirūpinta. Ir valdžiai smagiau: orias laidotuves, ką ten bekalbėtume, surengti daug lengviau (ir pigiau), negu pasirūpinti oriomis pensijomis.