Šią dieną 1940 m. Sovietų Sąjunga pateikė ultimatumą, įsiveržė į Lietuvą ir ją okupavo. Iki šiol nerimsta aistros apie neiššautą nors vieną simbolinį šūvį. Bet ar tikrai neiššovė? Rusijos istorikas M. Meltiuchovas naujausioje savo knygoje „Pabaltijo placdarmas (1939–1940)“ mini dokumentą, kuriame teigiama, kad lietuvių kariai vis dėlto bandė priešintis ir iššovė ne vieną šūvį. 

Štai kaip aprašo tą įvykį M. Meltiuchovas: „Tačiau po to, kai tik 27-oji tankų brigada perėjo sieną, ji buvo apšaudyta dviem kulkosvaidžio serijomis. Kai tankai išsirikiavo į kovinę rikiuotę ir pasisuko į ugnies taškus, lietuvių kariai išsibėgiojo. Lietuvos karininkai ir kareiviai šaudymą paaiškino tuo, kad jie esą nežinojo apie susitarimą dėl nekliudomo kariuomenės perėjimo.“

Rusijos istorikas M. Meltiuchovas yra prosovietinių pažiūrų, tačiau faktų neklastoja ir tendencingumu nepasižymi, vis dėlto dėl savo pažiūrų išvadas ir apibendrinimus daro naudingus sau. Tai jaučiama ir iš jo pasakojimo, kad tankams pasisukus, lietuvių kariai išbėgiojo (be abejo, jei analogiškoje situacijoje būtų atsidūrę sovietiniai kariai, teigtų, kad spaudžiami gausesnio priešo jie tvarkingai atsitraukė). Meltiuchovas, matyt, nežino, kad Lietuvos kariuomenėje kaip viena kovos rūšių buvo stabdomosios kautynės. Štai ką apie stabdomąsias kautynes rašo Pėstininkų statutas: „Norint laimėti laiko, sutaupyti savo jėgų ir nuvarginti priešą, einama prie stabdomųjų veiksmų. Operacine ir taktine prasme jie apima stabdymą ugnimi, trumpalaikį gynymąsi, pasalas, apibrėžto tikslo puolimą, kliūčių darymą, kelių ir tiltų ardymą, kirtinius, minavimą ir t. t.“ Stabdomosios kautynės turi būti vykdomos taip: „Neatsargiai atvira vieta slenką priešo daliniai turi būti naikinami sutelkta automatinių ginklų ugnimi. Apskritai reikia versti priešą kuo anksčiau skleistis ir metodiškai pulti eilinę ribą.“ Be to, statute nurodoma, kad ugnis turi būti atidengiama iš tolimų atstumų. Būtent šitą uždavinį Lietuvos kariai ir įvykdė, privertė priešą išsiskleisti ir pulti. 

Dar įdomiau aiškinantis, kur tiksliai Lietuvos kariškiai bandė sustabdyti sovietinius tankus. M. Meltiuchovas rašo Sianiškis. Tokios gyvenvietės Lietuvoje nėra, tačiau yra Seniškis, jų trys: du vienas šalia kito mūsų rajone, N. Daugėliškio sen., kitas Švenčionių r. į vakarus nuo Kaltanėnų. Atstumas tarp jų – 37 km. Pagal kitus knygoje skelbiamus dokumentus žinoma, kad 27-oji tankų brigada turėjo sieną pereiti Dūkšto–Pabradės ruože ir perėjo netoli Rimšės. Todėl tikėtina, kad šūviai į priešą paleisti mūsų rajone. Mat būtent pro mūsiškį Seniškį kaip tik tuomet ir ėjo siena tarp Lietuvos ir SSRS (ėjo upeliu, kuris iki šiol yra išlikęs). O Švenčionių Seniškis nuo sienos buvo maždaug už 12–15 km.

Galbūt toje vietovėje Lietuvos kariškiai net sustabdė sovietų tankų koloną. Bet tam reikia detalesnių tyrimų. Tačiau čia prasideda įdomiausi dalykai. Reguliarių kariuomenės dalinių arti minėtos gyvenvietės nebuvo. Arčiausias karinis dalinys buvo Vilniuje, tačiau kadangi prie Vilniaus buvo stipri sovietinė karinė įgula, mažai tikėtina, kad dar siųstu karius ir į Šalčininkų rajoną. Toliau – už 88 km Ukmergėje 6-ojo pėstininko pulko II batalionas, tačiau tuo metu pėstininkams tai per didelis atstumas, kad spėtų per kelias valandas atvykti. Kadangi Lietuvos kariuomenės vadovybė Sovietų Sąjungą laikė savo sąjungininke ir iš jos pusės pavojaus nelaukė, 1940 m. vasarį buvo įsakyta ten stovėjusius Pasienio apsaugos batalionus (XII ir XI) panaikinti.

Pasienio apsaugos batalionai buvo palikti tik prie Vokietijos sienos. Gal šaudė šauliai? Tačiau pagal naują Pasienio apsaugos bataliono direktyvą šauliams ginklai išduodami tik tada, kai jie dalyvauja pratybose arba mobilizuojami. Nors Pasienio apsaugos batalionai ir buvo tame ruože panaikinti, tačiau pasienio policija ten liko, jos ginkluotėje buvo ir lengvųjų kulkosvaidžių, jų apranga nelabai skyrėsi nuo kariuomenės aprangos.

Pasienio policija buvo mokyta veikti kaip kariuomenės dalinys. Karo atveju ji taip pat turėjo vykdyti stabdomąsias kautynes, tačiau „didesnio pasipriešinimo nereikšdami.“ Tai jie ir padarė, pašaudė, sutrikdė sovietų tankų maršą ir atsitraukė. Kadangi Lietuvos pasienio uniforma nelabai skyrėsi nuo kariuomenės, sovietai iš tolo galėjo pasienio policininkus supainioti su lietuvių kariais. M. Meltiuchovas rašo, kad tiek sovietiniai, tiek Lietuvos pasieniečiai neturėjo atitinkamų nurodymų apie sovietų kariuomenės perėjimą į Lietuvos teritoriją.

Gali būti, kad Lietuvos kariuomenės vadovybė kariuomenės dalinius informavo, o štai apie policiją pamiršo, tuo labiau kad ji buvo pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. Bet kokiu atveju, į sovietų kariuomenę ugnis vis dėlto buvo atidengta ir dabar sakyti, kad mes neiššovėme nei vieno šūvio, būtų neteisinga.

Interneto portalas „Istorija ir archeologija“