Ar buvo tokių, kurie tikėjosi, kad atvažiavęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga pasakys, kas laukia Ignalinos ligoninės? 

Ne, žinoma, galima buvo manyti, kad ministras pasakys – ligoninė bus uždaryta. Tačiau sakyti žmonėms tiesą į akis – geriau jau parvažiavus, iš Vilniaus, pasiteisinant neišvengiama būtinybe.

Ligoninės neliks todėl, kad Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijai ne žmonės rūpi. Žmonės – tai pacientai, už juos svarbesni yra ministerijai pavaldžių gydytojų atlyginimai. Ką tie žmonės gali padaryti, kuo ministeriją pagąsdinti? Kad numirs? Didelė čia bėda, dar viena ligoninė bus uždaryta. Vis viena gydytojų neužtenka, nėra kam dirbti, o čia viskas susitvarkys, kaip įprasta gamtoje, natūraliu būdu. Išmiršta silpniausi.

O jeigu gydytojai bus nepatenkinti – visokie mitingai, kitokie neramumai, net ministro iškamšą gali sudeginti. Dar nė vieno ministro iškamša Lietuvoje nebuvo sudeginta – kam norisi užimti tokią garbingą pirmą vietą? O jeigu streikai prasidės – Briuselis sužinos, gėda bus.

Apskritai tokia suknista, švelniai tariant,  situacija Lietuvoje buvo užprogramuota jau seniau, nuo tos dienos, kai buvo įvestas ligonio krepšelis. Kaip ministras aiškino Ignalinoje – gydytojų atlyginimas turi priklausyti nuo aptarnaujamų pacientų skaičiaus. 

Viskas tarsi teisinga, gydytojų atžvilgiu, bet kur gyventojų mažiau, ten jie už savo įmokas ligonių kasai mažiau paslaugų gauna, o jeigu ligoninė už pusšimčio kilometrų – tai turi ir papildomų išlaidų, ir savo ir savo artimųjų kelionėms. Kitaip tariant, kaimo gyventojai, kurių daugumą, žinia, sudaro pensininkai, yra skriaudžiami.

Beje, pensininkai dar neretai dirba, ir tada ligonių kasa už juos pinigų gauna du kartus: vieną kartą – kaip už pensininkus, ir kitą – išskaičiuotus iš atlyginimo. 

O kaip Sveikatos apsaugos ministerija pensininkais rūpinasi? Pažiūrėkite, vos žmogus tapo pensininku, po kiek laiko jau nemokami tikrinimai baigiasi. Sergi kuo nors ar ne, jau ne tos ministerijos rūpestis, mokėk arba keliauk į aną pasaulį.

Vienintelis padorus būdas, žmonių atžvilgiu, būtų mažesnių ligoninių dotavimas. Iš kur pinigų paimti? Ogi nereikia jų švaistyti, tada bus. Kiek milijonų e-sveikata jau kainavo – ar ne šešiasdešimt? Ir kiek dar kainuos? O naudos? Kaip strigo ta sistema, taip ir stringa.

Naudos, tiesa, yra, jeigu jau už neveikiančią sistemą buvo tiek sumokėta, tai čia kažin ar be gerų kyšių buvo apsieita. Čia jau ne šimtu tūkstančiu kvepia, kaip Eligijaus Masiulio atveju, o milijonais. Kaip, pone ministre, gal čia nebloga byla galėtų išeiti, gal pasidomėkit tokiomis galimybėmis, kaip tuos dešimtis milijonų susigrąžinti būtų galima, žinoma, jeigu liks laiko nuo kovos su alkoholizmu.

Pinigų rasti būtų galima, jeigu noro būtų. Jeigu būtų galvojama ne tik apie didmiesčių gydytojus, bet ir apie kaimo pacientus. 

O didžiųjų ligoninių gydytojams, kurie skundžiasi ministrui tokiomis pat algomis, kaip ir „mažiau dirbantys“ rajoninių ligoninių gydytojai, ir ministras, atrodo, linkęs palaikyti juos, būtų galima pasiūlyti važiuoti į tuos rajonus. Darbo mažiau, pervargę didmiesčiuose, išsimiegoti galėtų, atlyginimai tokie patys… 

Ir dar: atvažiavęs į Ignaliną, ministras savo kalbomis įžeidė vietinius gydytojus. Jis ne tik sakė, jog miestų gydytojai teigia, esą mažųjų ligoninių medikai dažnai ateina į darbą pamiegoti, bet dar ir jau nuo savęs pridėjo: „Kai kuriuose mažų ligoninių skyriuose iš tikrųjų taip yra“. 

Šitaip kalbėti gali tik žmogus, nežinantis, kaip yra iš tikrųjų – kad mažose miestelių ligoninėse, kuriose trūksta gydytojų, krūvis irgi nemenkas. Kitaip tariant, nesigaudantis situacijoje – esantis ne savo vietoje.  

Gal tikrai kol kas reikėtų pervadinti ministeriją – ne sveikatos apsaugos ji turėtų vadintis. Kaip tokiais atvejais sakoma: siūlykite pavadinimus.