Būna laikas, kad kiekvieną iš mūsų aplanko egzistencijos klausimai. Ne svetimas jis ir žurnalistams. Kalbu ne apie asmeninius mūsų išgyvenimus, o apie profesinius. Vartai šūsnis laikraščių, žiūri į milijonus, milijardus raidelių, sudėliotų į žodžius, sakinius – ir galvoji: kam visa tai? Kam reikalingas rajoninis laikraštis (mūsų rajone net du), kai yra visažinis internetas? Juk ten tiek visokio „gėrio“, kuris žmones pasiekia beveik tą pačią sekundę, kai kas nors apie jį sugalvoja paskelbti. Tiesa ir ta, kad vienas pats besvarstydamas žmogus labiau linkęs į negatyvias mintis, tad visada pravartu tartis, kalbėtis su kitais, mūsų atveju, su rajonines spaudos skaitytojais. Ir ką gi apie spaudą mano rajono gyventojai?..

Realybė šalyje

Viešojoje erdvėje teigiama, kad „savarankiškos ir nepriklausomos nuo vietos politikos ir verslo elito yra  tik apie 10–12 proc. provincijos žiniasklaidos. Bet, korumpuotai vietos valdžiai ir verslui besipriešinantys rajoniniai leidiniai neišgyventų be paramos iš įvairių Vilniaus fondų, kuriuos skiria centrinė šalies valdžia. Tad ir jie priversti kelti kepures už valdžios malonę.“

Iš viso per pastaruosius dešimtį metų, skirtingų šaltinių duomenimis, užsidarė ar bankrutavo apie 60 rajoninių ir regioninių žiniasklaidos priemonių. Be to, daugybė, ypač provincijos leidinių, pakeitė savininkus – žurnalistų valdoma spauda „parsidavė“ politikams ar neaiškiems verslininkams. Panašios rokiruotės vyko ir Ignalinoje (su laikraščiu „Ignalina), ir pas kaimynus – Švenčionyse. Viso to priežastys įvairios. Pradedant tuo, kad kai kuriems politikams visada norėjosi garsiai kalbėti apie „savo tiesą“, tai geriausia ir lengviausia, bet brangiausia daryti per spaudą. Na, partijos „vairas“ duoda nurodymą eiliniam ir šis „savoje parapijoje“ (viename ar kitame rajone) imasi iniciatyvos valdyti tautą per spaudą, formuoti viešąją nuomonę. Jei jis, net ir labai stengdamasis, per retai ir per mažu mastu mato save spaudoje, reikia kažką keisti. Galima „tartis“ gražiuoju, o galima ir dirbtinai „subankrotinti“ redakciją, pradėjus tampyti ją po teismus. Na, kad ir už bet kokį mažmožį, regis, nevertą dėmesio, bet tokiems žaidimams turintį esminės įtakos. Retai redakcijai kokie 5 tūkst. Eur. – įtakos neturinti suma. Paprastai tokia suma reiškia pabaigą, o verslininkui – nebrangi, bet svari užgaida. 

Beje, regioninę ir rajoninę spaudą į kampą užspeitė centrinės valdžios sprendimai. Buvo net keli nokautuojantys smūgiai: nuo 5 iki 21 proc. buvo pakeltas PVM, iki 65 proc. padidintos sumos, išskaičiuojamos iš autorinių sutarčių su kūrybiniais darbuotojais, AB „Lietuvos paštas“ pakėlė spaudos prenumeratos pristatymo įkainius (mieste – 50 proc., kaime – 70 proc.).

Esą taupymo sumetimais daugelis ministerijų bei savivaldybių atsisakė spaudos prenumeratos ir ėmė, kaip kad anksčiau darė daugiausia tik Seimas, „vogti“ intelektinę žiniasklaidos produkciją – tai yra milžiniškas daugelio savivaldybių, ministerijų aparatas pastaraisiais metais perka parduotuvėje arba prenumeruoja vos po vieną konkretaus periodinio leidinio egzempliorių, o, kad juo nereikėtų visiems klerkams dalytis, stato specialistes prie kopijuoklių. Jos ir „prispausdina“ visiems savivaldybių, ministerijų, jų padalinių bei Seimo darbuotojams laikraščių ir žurnalų tiek kopijų, kiek reikia ir persiunčia jas iš vieno kabineto į kitą.

Taip užspausta regioninė ir rajoninė spauda per pastaruosius ketverius metus visiškai palūžo prieš korumpuotų vietos politikų ir verslo spaudimą ir: vienų leidinių atstovai pardavė savo akcijas vietos politikos šulams arba verslininkams, tarnaujantiems politikų interesams, kiti pasiliko akcijas, bet atsisakė bet kokios valdžios kritikos, mainais į savivaldybių ir ministerijų skelbimus bei kitas vadinamas valdžios sprendimų ir darbų viešinimo spaudoje paslaugas. Tokia yra realybė. 

Skaitytojų žodis

Pamėginau pasikalbėti su skaitytojais. Ką gi jie mano apie rajoninę spaudą apskritai. Dėl suprantamų priežasčių, neminėsiu, apie kokį konkrečiai laikraštį žmogus kalbėjo.

Audronė, Ignalina

„Laikraštį visada perku parduotuvėje. Tai man gana smagus, savotiškas ritualas. Nesakau, kad kaskart tikiuosi jame atrasti kažkokių super naujienų, tačiau, manau, kiekvienas ignalinietis ar rajono gyventojas turėtų bet kokiu būdu aktyviai sekti spaudą: skaityti, analizuoti, pagaliau reikšti savo nuomonę. Rajoninė spauda – vienintelis žinių šaltinis, apimantis visą rajoną, t. y. kraštą, kuriame gyvename. Nacionalinė spauda rašo tik apie „nutolusius žvaigždynus“. Žinoma, domėtis reikia ir šalyje vykstančiais dalykais, tačiau apie tai, kas vyksta arčiausia mūsų ir tiesiogiai turi įtakos mūsų gyvenimui, mes galime sužinoti tik rajoninėje spaudoje. Didieji šalies dienraščiai nesivargins rašyti apie mus ir mūsų rūpesčius ar džiaugsmus, nes mes įdomūs tik patys sau. Nebent siaubinga tragedija, tada užsimins vienu kitu sakiniu. Internetas?.. Skonio reikalas. Bėda ta, kad ten sukasi reklamos pinigai ir rašo kas ką nori ir kaip nori, ir beveik niekas už nieką neatsako. Svarbu intriguojantis, iš koto verčiantis pavadinimas, o turinys ir informacijos patikimumas niekam nerūpi. Nors… yra ir tikrai vertingų portalų, tarkim, bernardinai.lt. Labai tikiuosi, kad rajoninė spauda išliks dar ilgai pačių rajono gyventojų labui.“

Viktorija, Ignalinos sen. 

„Ir mano seneliai, ir tėvai pagal žmogų ir kaimyną spręsdavo stebėdami jį ne tik bendraujantį ir dirbantį, bet ir pagal tai, ar skaito rajoninę spaudą. Jei žmogus skaito, vadinasi jis aktyvus, išprusęs, turintis nuomonę, kurios reikia paisyti ir… gerbiamas kaimynas, su kuriuo visada rasi bendrų temų pokalbiui. Tiesa ir ta, kad rajoninėje spaudoje visa informacija pateikiama jau susisteminta, rūšiuota, paskirstyta prioritetais, kitaip sakant, „apdorota“ ir išversta į žmonių kalbą. Patikėkite,  0,5 Eur. už laikraštį yra nerealiai maži pinigai ir nusipirkti laikraštį bei jį paskaityti tikrai gali didžioji dauguma gyventojų. Ir žmogus, kuris sako, kad negali sau to leisti, bet leidžia sau prabangias pramogas, yra apgailėtinas. 

Na, internetinis laikraštis – dar ateities reikalas. Noriu pasakyti, kad dar mūsų kartos žmonės, 50-mečiai ir vyresni, tikrai skirs pirmenybę popieriniam variantui. Gerdamas kavą vartai laikraštį ir čia pat su šeimyna aptari, ką perskaitei ir pamatei. Gali pasidėti išsikirpęs patikusį straipsnį, nuotrauką. Suprantu, kad tai gal labai nerealu, bet ne tik turinys, dėl kurio pretenzijų neturiu, bet ir spalvos laikraščiui tikrai suteiktų dar daugiau svarumo ir įtakingumo. Laikykitės. Ačiū, kad rašote!“

Laima, Linkmenų sen. 

„Ryte nubudęs apsidairai, ar tavo namuose viskas gerai. Tada pažiūri, kaip kaimynai. Ir  tik tada jungiesi TV, „Labas rytas, Lietuva“… Noriu pasakyti, kad natūraliai mus labiausia rūpi tie, kurie yra arčiausia mūsų. Mane labai nustebino net jūsų klausimas. Niekada nesusimąsčiau, kad gali nebūti rajoninių laikraščių? Jie privalo būti. Tai visų mūsų gyvenimas. Mes žinome, kaip kam sekasi, kas vyksta, kam reikia pagalbos, kuo pasidžiaugti reikia. O kiek gražių žmonių ir jų gyvenimų atrandame spaudoje! Gyveni tame pačiame krašte, o net nežinai, kokie fainuoliaiana ten, už miškelio. Esu iš tų žmonių, kuriems sava žemė gardžiau kvepia, savas lietus šlapesnis, sava saulė skaistesnė ir savų žmonių pasiekiamai džiugina labiau, nei tų, gyvenančių už jūrų marių. Ko reikia spaudoje? To, kas yra dabar. Gal tik dar labiau žmonės galėtų dalytis savais „atradimais“: ar kokį receptą sugalvojo, ar gėlę užsiaugino, o gal ką nors sukonstravo, kokį mezginį turi, ar gyvūno auginimo klausimus išsprendė, inkilą originalų sukonstravo, gal namus įdomiai įsirengė. Norisi kontakto su žmonėmis. Mes patys juk neaplėksime viso rajono, o juk taip norisi paprastų, gyvenimiškų dalykų. 

O jums turiu pastabėlę… nesupykite, bet labai norėtųsi, kad skelbimai būtų kažkaip „tvarkingiau“ suskirstyti. Ieškau darbo, gyvuliai, renginiai, automobiliai ir t. t. – viskas susipainioję. Sykį žinojau, kad yra mūsų skelbimas ir… niekaip jo negalėjau rasti. 

Linkiu jūsų kolektyvui naujų idėjų, energijos ir sėkmės asmeniniame gyvenime! Jūs mums labai reikalingi! Ačiū, kad esate!“

Rima, Mielagėnų sen. 

„Sunku vienareikšmiškai pasakyti. Negaliu kalbėti už visus žmones, turiu galvoje tuos, kurie prenumeruoja laikraštį. Tie, kurie lankosi bibliotekoje, retai ima laikraščius į rankas. Dažniau juos skaito seniūnijos darbuotojai. Visai kas kita, jei rašoma apie mūsų vietovę: renginius, įvykius, žmones. Tada laikraščiai „suskaitomi“. Nors, tiesą pasakius, nuo senų laikų žinau žmonių, kurie rajoninę spaudą seka net ir gyvendami kituose miestuose, tačiau atvykę pas tėvus ir senelius išanalizuoja visus praleistus numerius. Yra gyventojų, kurie, žinau, laikraštį perskaito nuo pirmo iki paskutinio žodžio, analizuoja, pasibraukia mintis, paskui svarsto lygina ir t. t. Vyresniajai kartai internetas – nežinoma žemė. Jie visą per gyvenimą sukauptą informaciją turi savo atminties stalčiukuose.

Tarp jaunimo gyvenimas persikėlęs į internetą. Ten jie turi savo erdves, kur kiekvienas skelbia tai, ką nori skelbti. Minusas tas, kad jei tos informacijos „nepačiupai“ tą akimirką, ji nuplauks visame begaliniame sraute, net ir labai norėdamas jos neberasi. Laikraštis vertingas tuo, kad jį visada ir bet kada gali turėti po ranka. Kitas interneto minusas – žmonės nebekaupia žinių atmintyje. Perskaitė ir… užmiršo, manydami, kad bet kada viską ras internete. 

O pastabų laikraščiui turiu tų pačių, kaip ir anksčiau, norisi kuo mažiau tekstų kilnojimo per visą laikraštį.

Naudodamasi proga noriu priminti, kad turbūt ne visi žino, jog birželio mėnesį visuose bibliotekų filialuose ir kultūros centruose (seklyčiose) veikia „pašto“ dėžutė, kurioje lankytojai, skaitytojai ir visi kaimų gyventojai gali teikti pasiūlymus, pageidavimus, rašyti pastabas ar pasidžiaugti bibliotekų ir seklyčių darbu. Išsiaiškinę žmonių nuomonę ir poreikius, suprasime, kiek mes reikalingi ir ką galime keisti, kad taptume patrauklūs savo veikla ir paslaugomis. 

Ir beje, ne vienam jau senokai kirba mintis, kad tokios „nuomonių dėžutės“, kurių turinį analizuos vadovai, steigėjai, atsirastų rajono gydymo įstaigose.“

Smagu žinoti, kad esi reikalingas, kad tavo darbas, nors ir sudėtingas, nenueina perniek. Ačiū visiems, išsakiusiems nuomonę, visiems linkėjusiems ir skatinusiems. O šį rašinį norisi pabaigti kun. Marijono Savicko žodžiais: „Jei tavęs nėra spaudoje, tavęs nėra visai“.