Antakmenės kaimo pavadinimas, ko gero, kilęs nuo Aukų akmens, kuris yra įspūdingo konglomerato uola. Apie ją rašytiniuose šaltiniuose duomenų yra nuo XIX a. Kaip rašoma V. Vaitkevičiaus knygoje „Lietuvos senosios šventovietės. Aukštaitija“, 1842 m. duomenų apie Antakmenės Aukų akmenį (vadindamas jį Aukuro akmeniu) pateikė Eustakijus Tiškevičius, o dailininkas Napoleonas Orda, po apsilankymo prie jo, apie 1875 m. akmens piešinį įtraukė į Lenkijos istorinių vaizdų albumą ir prieraše pažymėjo, kad ši iš nedidelių akmenėlių sumūryta uola (taip iš pirmo žvilgsnio akmuo atrodo), žmonių vadinama Aukų akmeniu, yra vienas iš seniausių pagonybės paminklų Lietuvoje.

Užrašyta ir nemažai įdomių pasakojimų bei legendų. Aukas žmonės atnašavo dar XX a. pradžioje. Apie šį įspūdingą gamtos paminklą, mūsų protėviams buvusį šventa vieta, galima rasti ir daugiau įdomios medžiagos. 

Uola yra tarytum iš dviejų dalių. Bendras ilgis 5,5 m, plotis – apie 1,5 m, aukštis – 4,3 m. Tarp dviejų „ragų“ yra savotiškas lovys plokščiu dugnu, kur buvo dedami žmonių aukojami daiktai. Kun. J. Žiogas lietuviškoje spaudoje 1909 m. susirūpinęs rašė, kad „1908 m. tą svarbų Lietuvos paminklą barbarai aplinkiniai kaimiečiai sudraskė paraku“, tačiau nėra aišku, kokia žala akmeniui tuomet buvo padaryta. Vienur kitur ant akmens matyti nedideli įdubimai. Galimas dalykas, kad būtent šiuos įdubimus žmonės vadina „Velnio kanopomis“.

Kitais duomenimis kalva, kurios papėdėje yra Aukų akmuo, turi Piestokalnio pavadinimą. Dėl tam tikro vizualinio panašumo (akmuo turi įdubimą) ir galbūt panaudojimo (akmens įduboje buvo aukojamas maistas bei jo produktai) piesta galėjo būti vadinamas pats Aukų akmuo.

XX a. 4-ajame dešimtmetyje apie Aukų akmenį padavimai buvo pasakojami keliolikos kilometrų atstumu nutolusiuose kaimuose, ypač Antakmenėje, Bajoruose, Buiviliškėje, Diediškėje, Dūdose, Kukoriškėje, Petukuose.

1995 m. pirmą kartą užrašytas motyvas, jog šioje vietoje pasirodė Marija. Prie Aukuro ir vaidenasi, todėl žmonės, kad nesivaidentų, nešdavę aukas – kapeikas, pakulas degindavo. Sakoma, kad naktį atsidūrus prie akmens, reikia žegnotis.

Antakmenės laukuose randama glūdintų akmeninių kirvelių. XX a. pradžioje netoli Antakmenės akmens, atrodo, buvo rastas trinamųjų girnų lovys: „Paprastas akmuo su iškalta duobele, platumas jo bus apie tris sprindžius ir apie du sprindžius storumo, viršuje – dailiai iškalta duobelė, kaip praustuvė, kur galėtų patilpti koks gorčius vandens“.

Ilgai šis gamtos ir pagonybės paminklas buvo apleistas, nebuvo nei tako link jo, nei nuorodų, kur jį rasti. Prieš kelerius metus viskas pasikeitė, kai aktyvi ir nepailstama visuomenininkė Birutė Žemaitienė prie Antakmenės akmens vėl ėmė burti aplinkinius gyventojus čia atgaivinti Jonines. Ši šventė čia nuolat švęsta iki 1940 m. okupacijos, vėliau rinktis prie akmens valdžios buvo uždrausta, dar vėliau ta tradicija buvo užmiršta.

Praėjusį šeštadienį aplinkinių kaimų, taip pat Vidiškių, Grybėnų, Kazitiškio žmonės pirmieji rajone vėl čia šventė Jonines. B. Žemaitienė įžangos žodyje papasakojo, kaip viskas atrodė tarpukaryje. Dar sakė, kad akmuo tarp gyventojų buvo ypač gerbiamas. Prie jo melsdavosi nėščiosios moterys prieš gimdymą, pokaryje priesaiką duodavo partizanai. „Kartą pas mus užsuko partizanų būrys. Jų vadas – Mamertas Laurinėnas-Mingaila – vyrų paklausė, ar visi yra buvę prie akmens. Gėdinamas buvo vienas partizanas, prisipažinęs, kad prie akmens nebuvo.

Šeštadienį pasveikinti atėję Jonai ir Janės, tarp kurių ypač pagerbtas laikinasis Vidiškių seniūnas Jonas Polito (Antakmenė ir akmuo yra Kazitiškio seniūnijoje, tuojau už ribos su Vidiškių sen., tad vyksta savotiška seniūnijų konkurencija, kam tas akmuo labiau priklauso, mat parapija Vidiškių, teritorija Kazitiškio). Daug populiarios lyrikos ir romansų padainavo Vidiškių saviveiklininkai ir Kazitiškio ansamblis „Kazitiškiečiai“. Su savo programa dalyvavo Vidiškių gimnazistai. Akvilė grojo saksafonu, Gabrielius, tarsi tas angelas, muzikavo trimitu, liaudies dainą padainavo Justina, eilėraštį padeklamavo jauniausias šventės dalyvis Vytis, savo kūrybos eilėraščius skaitė kazitiškėnai Laimutė Ramelienė ir Aldona Šeduikienė. Vidiškių gimnazistai kvietė ir šokiui. Kaip ir tarpukariu, šventės dalyviai susipažino su Joninių burtais. Vienas jų – žolynų mėtymas ant medžių. Jei žolynas užsilaikė ant šakų, bus sėkmingi metai, jei nukrito – lauk kitų Joninių, gal tuomet pasiseks. Šventė baigėsi suneštiniu vaišių arbatos ir giros stalu. Belieka padėkoti gerb. Birutei, už atgaivintą Joninių dvasią. Pagonybės dievai turėtų būti patenkinti.

Autoriaus nuotr.