Skip to content

Kol rajone ramiai lynojo, Zuikose praūžė viesulas

Lina RAGINYTĖ

Gamta nesiliauja mūsų stebinti aršiais išpuoliais, kaip, beje, ir mes ją. Tik, kad tai suvoktume, turbūt prireiks ne vieno milijono metų. Sekmadienio popietę, kai rajone ramiai lynojo lietutis, vienoje (turimomis MI žiniomis), Zuikų kaimo sodyboje, įsikūrusioje šalia 102-ojo kelio, praūžė škvalas, stipriai išgąsdinęs sodybos šeimininkus ir pridaręs nuostolio.

„Buvau kluone, kai staiga išgirdau siaubingą kurtinantį ūžimą, švilpimą – viskas kartu. Tai buvo maždaug 13 val. Vos kyštelėjau nosį pro duris ir nustėrau. Į mano sodybą įsisuko sūkurys, viską plėšiantis, sukantis ir nešantis su savimi“, – pasakoja sodybos šeimininkas Viktoras Zabulis. Atsiradęs iš niekur sūkurys per 20 min. nulaužė dalį obels, nutempė šiltadaržio plėvelę, išplėšė vieną verandos rėmą ir nuskraidino už kokių 30 m, tada „nurinko“ dalį malkinės šiferio lakštų ir nunešė už gerų 50–60 m, apgenėjo kelis šimtų metų skaičiuojantį beržą, ir, galiausia, iš pašaknų lyg kirviu nukirto jauną obelaitę ir kokių 10-ies metų pušį. O tada pranyko į niekur, taip kaip ir atsirado iš niekur. 

Vietos gyventojai prisimena, kad maždaug prieš 20 metų maždaug toje pačioje vietoje, už kokio kilometro, saulėtą dieną grėbiant šieną, panašus sūkurys pakėlė ir nusinešė vieną kupetėlę šieno. 

O štai MI redaktoriui prieš 50 metų taip pat gražią ir saulėtą dieną teko šokti iš ežero ir bėgti slėptis nuo piltuvo formos ūžiančio ir viską į save siurbiančio iš dangaus nusileidusio piltuvo. Akivaizdu, kad tokie reiškiniai nėra kažkoks stebuklas. Tai – neprognozuojama gamtos stichija. 

Apie viesulų prigimtį

Specialistų teigimu, viesulas – tai vertikalus sūkurys, stipriai besisukanti oro kolona, kuriame vėjas sukasi keliasdešimt metrų per sekundę ir didesniu greičiu (gali siekti net 130 m/s). Tai – lokalus meteorologinis reiškinys, panašus į piltuvą, kuris susidaro po galingu kamuoliniu lietaus debesimi ir dažnai pasiekia sausumos ar vandens paviršių, viską siurbdamas aukštyn ir mėtydamas į šalis. Viesulo skersmuo virš vandens telkinių būna 50–200 m, o sausumoje nuo keliasdešimties metrų iki 1000 m (kartais iki 2 km). Kol išnyksta, viesulas gali nuskrieti nuo keliolikos iki keliasdešimties kilometrų. Trukmės vidurkis yra 5–10 min., bet dideli viesulai, esant palankioms sąlygoms, gali išsilaikyti iki valandos. Viesulas gali pakelti ir nunešti tolyn gana didelius daiktus (automobilius, šiltnamius, gyvulius), išrauti medžius ir stulpus, nuplėšti stogus. Viesulo metu dažnai iškrinta kruša, žaibuoja ir griaudi perkūnija.  

Viesulo aukštis paprastai būna 800–1500 m. Oras viesulo viduje ne tik sukasi horizontalioje plokštumoje, bet vyksta dar ir sraigto pavidalo oro judėjimas į viršų. Viesulas pakelia dulkes, jo viduje kondensuojasi vandens garai, todėl matyti tamsios spalvos viesulo piltuvas. 

Viesulo viduje atmosferos slėgis žemesnis negu jo išorėje dėl išcentrinės jėgos ir labai staigaus adiabatinio oro vėsimo. Tuo paaiškinamas viesulo gebėjimas įsiurbti daiktus ir vandenį. Yra buvę atvejų, kai siurbiamo vandens stulpas pakildavo iki 6 m ir aukščiau. Kartu su vandeniu dažnai įsiurbiama žuvų, medūzų, varlių ir augalų. Kai viesulas užslenka ant sausumos, oras jo viduje dėl didesnės trinties su paklotiniu paviršiumi ima suktis lėčiau ir vanduo su visais faunos ir floros atstovais iškrinta liūtinio lietaus (dažnai katastrofiško) pavidalu. Taip paaiškinami kartais pasitaikantys lietūs žuvimis, varlėmis ar kitais daiktais. Liudininkai pasakoja, kad vištos, patekusios į viesulo judėjimo juostą, akimirksniu pasidaro plikos, lyg jas kas būtų nupešęs. Tas pats atsitinka ir žmonėms – jie lieka be drabužių. 

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!