Metuose būna viena naktis, kada vyksta virsmas ne tik gamtoje, bet ir žmonių širdyse. Nesąmoningai jau birželio 24 d. rytą pradedame jausti rudens alsavimą. Todėl tą išgalvotų, o gal ir labai realių stebuklų, magijos ir šėlionių naktį norisi praleisti draugėje, ieškant nuotykių ir ko nors, ko greičiausiai net nepametėme. 

Mes čia gyvename jau daugiau nei 800 metų. Kiekvienas mūsų, kuriam žvaigždės, likimas ar aukštesniosios jėgos lėmė būti Kazokinės krašto dalimi, yra nepaprastas. Nepaprastas tuo, kad jame alsuoja šimtus metų kaupta, saugota ir turtinta protėvių išmintis ir patirtis. Ir nesvarbu, ar esi gimęs Strigailiškyje, Hamburge ar Kazokinėje – jei esi čia, atsitiktinumų nėra – vadinasi, taip nusprendėme mes, šią žemę valdantys daugiau nei 800 metų žmonės. Visų mūsų likimai daugelį kartų šimtmečiuose persipynę laike ir erdvėje. Galiausia  jie mus sušaukė į 2018-uosius.

Per tuos šimtmečius mes išmokome pasitikėti viens kitu, gerbti viens kitą ir mylėti kits kitą, labiau nei patys save, tuo pat metu protingai ir prasmingai šmaikštauti ir būti atsakingais už kits kitą…

Taip besvarstydami patys apie save ir didžiuodamiesi vieni kitais sumojome, kad ir metų virsmą – vasaros saulėgrįžą – norime „išgyventi“ drauge. Mintis keliems kaimynams pavakaroti prie Joninių laužo ir išsikepti šašlyko, „išaugo“ į didžiulį visos bendruomenės suėjimą. 

Penktadienio vakarą sumarinavome mėsą savo daržuose suvešėjusiomis prieskoninėmis žolelėmis – vienas iš magiškų ritualų Joninių išvakarėse. O šeštadienį nuo ryto kaimo iniciatyvų branduolys – Kardelių, Petronių, Bartasūnų, Kamarauskų šeimos ūžė aikštėje šalia bendruomenės namų. Nušienauta pievelė, sukrautas milžiniškas Joninių laužas, aptverta šventės teritorija augalų girliandomis, pastatyti tradiciniai varteliai, „prisodinta“ paparčių (kad nepražiopsotume paparčių žydėjimo), išdabinta šventės vieta lauko gėlėmis ir šieno dekoracijomis, įrengti bendruomenės  įvykius primenantys nuotraukų stendai. Belieka laukti Jonų ir Janinų bei kaimynų.

Leidžiantis saulutei, būreliais rinkosi kaimynai. Prie vartelių jų su stebuklingo vandens ąsočiu ir lauko gėlių krepšiu laukė šeimininkai – seniūnaitis Gediminas Kardelis su gaspadine Zita. Nusiprausę rankas ir veidą vandeniu, įžengė pro vartelius, visi palikdami metų praeities negandas ir rūpesčius anapus, o į vidų atėjo švaria pradžia, viltimi ir su naujais lūkesčiais. 

Oficialią šventės pradžią paskelbė mažieji: Kamilė, Kajus ir Hubertas. Jie priminė svarbias šventės simbolines reikšmes, grojo, šoko ir dainavo. Suteikus žodį seniūnaičiui Gediminui, pasveikinti Jonai ir Janinos. Jų galvas papuošė ąžuolo vainikai ir speciali Berlinskų šeimos dovana. Tą vakarą pasveikinta Janina Petronienė ir Jonas Kamarauskas. Taip pat nuoširdžiausi bendruomenės sveikinimai siunčiami ir kaimynų vakaronėje negalėjusioms dalyvauti Janinai Kazlionkienei ir Janinai Rakštelienei. 

Po smagaus Jonų ir Janinų valso, susirinkusieji pasiskirstė „pareigomis“ ir „darbais“: Gediminas didžėjavo, Zita žaidimams vadovavo, Janina ratelius vedė, Zigmas ir jo pagalbininkai Darius bei Marius šašlykus kepė, Arvydas laužą kurstė, visi drauge šnekučiavosi, šoko, vaišinosi, smagias istorijas pasakojo ir žaidė. Paparčio žiedą surado Danutė. Ar jis jai laimę dovanos – sužinosime kitais metais, švęsdami kitas Jonines. 

Auštant ir raganaitės, ir velniai vėl virto žmonėmis. Greit praskriejo trumpiausia ir stebuklingiausia metų naktis, nusinešdama su savimi ir visas tos nakties paslaptis… Laikas į namus.

Jei didžiulis, kelių dešimčių žmonių, būrys leido vakarą drauge, vadinasi jiems buvo gera. Ir tai, kad jie visi atėjo – didžiausia padėka ir įvertinimas tų, kurie ėmėsi vakaronės organizavimo. Svarbiausia žmogui – jaustis reikalingu. Tai įkvepia ir pakylėja. Jei mes visi sapnuojame tą patį sapną – tai jau ne sapnas, tai – realybė. 

Bendruomenės vardu nuoširdus ačiū Gediminui ir Zitai Kardeliams. 

Autorės nuotr.