Dabar lyg pro miglą prisimenu: skersai gatvę aš ėjau įsižiebus žaliai šviesai. Ir vis dėlto galingas džipas (nespėjau pastebėti nė kokios spalvos) partrenkė mane ir aš jau ligoninėje būčiau galą gavęs, jei ne nuoširdi mane užmušusio turtuolio užuojauta. Atrodo, aš jau derėjausi su šventu Petru dėl įėjimo į Dangų, nes jau buvau beišleidžiąs paskutinį kvapą, kai intuityviai išgirdau nepažįstamojo skubrius žingsnius: nepaisydamas budėjusio gydytojo prieštaravimų, į mano palatą įsiveržęs tas skustagalvis, iš savo asmens sargybinio rankų ištraukęs didelį odinį diplomatą, garsiai atgailaudamas, pareiškė man:

– Atleisk man, brolau, kad taip jau negerai išėjo. Žinau, kad tu amžinai ieškai lėšų savo knygoms išleisti. Tai va: čia, – jis plačiu savo delnu paplojo per lagaminėlio paviršių, – čia atiduodu tau dalį savo prakaito ir kraujo: 100 tūkstančių baksų. Tai sveikatai pataisyti, taip sakant, kad atsikeltum iš mirusiųjų. Tu mane dar girdi?

Nugirdęs jo žodžius aš, jau skraidęs dausose, įtempiau visą savo esybę ir, negalėdamas nei pajudinti sulaužytų kojų ir rankų, nei suluošinto žandikaulio, tik akimis jam parodžiau, kad vis dėlto aš dar įsikibęs už Žemės pakraščio, gyvas. Na, gyvas lavonas, kaip sakė mano chirurgas, kai dar karščiuodamas bandžiau spardytis iš paskutiniųjų ir nebuvau praradęs sąmonės.

„Aš tau dovanoju, žmogau, – sakė mano akys, – bet ir dėkoju, kad tau užteko sąžinės ateiti. Ir dar su pinigais. Ir dar su kokiais! Vos ne metinė loterija. Tai rėkautų dabar tas Sigutis Jačėnas…

– O va, – pridūrė bosuojantis vyriokas, – čia tau palieku savo mobiliuką ir vizitinę. Ko tik tau reikės, viską gausi. Tegu tik paskambina kas nors į mano Skrajojančių olandų kontorą. Ir paties knygų leidimui užteks. Ir chirurgui, ir seselėms. Gerai?

Čia jis tik sučepsėjo savo, rubuilio, lūpomis, kažką sukomandavo asmens sargybiniui ir atsisveikindamas pasakė:

– Gyvenk, žmogau. Neleisk, kad ant mano sąžinės atsirastų dar viena juoda dėmė. O dabar jau sudie. Aplankysiu.

Nežinau, nežinau, iš kur toks žmonių gerumas? O va visi kalba ir rašo: skustagalviai, banditai! O ką byloja šis mano papasakotas įvykis? Vos išgirdau apie lagaminą man paliktų baksų, aš, lyg gavęs stebuklingo balzamo, taisausi ne dienomis, o valandomis. Ryt poryt, ko gero, ir išeisiu. Ir beveik visos problemos gerai sprendžiamos: jau ligoninėje gavau pranešimą iš savo leidėjų, kad bent dvi mano knygos po savaitėlės bus ant prekystalių!

Tik… Taigi… kodėl šis ar kitas skustagalvis su savo džipu negalėjo manęs suvažinėti prieš kokius metus? O dar geriau – prieš ketverius? Dabar jau turėčiau vos ne aštuoniolika ar dvidešimtį savo knygų…