Gražiausiame Aukštaitijos kampelyje, Ignalinoje, susirinko grupė šauniausių Lietuvos bibliotekininkių. Tai Šiaulių valstybinės kolegijos, Bibliotekos informacijos išteklių studijų programos absolventės. Šis susitikimas jau antras, po pernai baigtų studijų. Nusprendėme rengti rudens ir pavasario sesijas, kaip buvo studijų metais. Ši „pavasario“ sesija vyko Ignalinoje ir jos apylinkėse. 

Susitikimo pradžioje apsilankėme Ignalinos r. savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Aptarnavimo skyriaus vedėja Laima Andrijauskienė mus pasitiko ir supažindino su biblioteka, kurioje atviri bibliotekos fondai, įrengtos erdvios ir patogios skaityklos pasitinka kiekvieną skaitytoją. Sužavėjo skaityklėlė, skirta mažiausiems skaitytojams, kur jie gali leisti laiką, pažinti knygas kartu su tėveliais. Išmintingi bibliotekos vadovai ir šaunūs bibliotekos darbuotojai sugeba sukurti  jaukias, šviesias erdves, skirtas  ne tik skaityti, mokytis, bet praleisti laisvalaikį.

Apsilankėme ir Ignalinos krašto muziejuje, kuris turtingas įdomiais eksponatais, rengia savų kraštiečių menininkų parodas. Visi buvome nustebinti kiek netradicine ekspozicija – atkurta sovietinių laikų metrikacijos sale, su autentiškais ano meto baldais ir vestuvininkų drabužiais.

O paskui mūsų laukė nuostabiausi vaizdai Aukštaitijos nacionaliniame parke. Svarbiausia, kad mus lydėjo šauni gidė Sigutė Mudinienė. Ekskursijos metu išgirdome įdomių krašto istorijos faktų, gidė papasakojo apie senuosius amatus, šio krašto žmonių papročius ir tradicijas. O įdomiausia buvo tai, kad visos ekskursijos metu gidė kalbėjo, „uturijo“ tarmiškai. Aplankėme Palūšės bažnyčią, žalvario amžiaus pilkapį, bandėme įsivaizduoti, kaip gyveno akmens amžiaus žmonės, pabuvę rekonstruotame to laikotarpio būste. O paskui mūsų laukė kvapą užimantys vaizdai nuo Ladakalnio, į kurį kiekvienas užnešėme po akmenuką, tikėdami, kad mūsų norai išsipildys, o „griekai“ bus dovanoti. Kopėme į Ginučių piliakalnį, kur atrodė, kad laiptai niekada nesibaigs, bet vaizdas nuo piliakalnio ir gidės papasakotos istorijos kompensavo kopimo sunkumus. Bet, matyt, patiko keberiotis viršun, nes netrukus jau lipome į Šiliniškių apžvalgos aikštelę. 

Atskiro paminėjimo nusipelno Ginučių vandens malūnas. Juk retam malūne galima pamatyti išlikusią ir veikiančią XIX a. senovinę malūno įrangą, pradedant nuo vandens rato, maišų pakėlimo mechanizmo, girnų iki įrenginio pikliavojimui. Ant sienos kabantys Petro Gaižučio paveikslai pasakoja šio krašto legendas ir padavimus. O svarbiausia, kad pats Ginučių malūno velnias leidosi paglostomas ir bučiuojamas barzdon. 

Velnius palikome ramybėje ir patraukėme į Stripeikius, pagerbti bičių dievo Babilo, kurio skulptūra mus pasitiko prie įėjimo į Lietuvos bitininkystės muziejų. Kalvos šlaite pamatėme sustatytus senovinius kelminius avilius, senovinėje pirkioje susipažinome su lietuvių bitininkavimo istorija, pamatėme bitininkų-stalių įrankius, senovinius medsukius ir kitokius rakandus. Aplankėme bičių deivės Austėjos klėtelę, pilną bitučių lankomų vasaros žolelių aromato.

Paskutinė dienos kelionė buvo į Kazitiškį, kur mus pasitiko ant kalno stovinti Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia, prisikėlusi po 2016 m. gaisro.

Pavargę, bet pilni įspūdžių, savo dulkėtus kūnus nuplovėme Rasos ir Petro Trubilų sodybos pirtelėje, paskui pamirkėme kubile ir visą vakarą dalinomės kelionės įspūdžiais bei studijų laikų prisiminimais. 

O ryte vėl tęsėme pažintį su Ignalinos kraštu, nes labai norėjome rasti laimės paukštę, kuri gyvena Cijonuose, „Paukščių kaime“. Kartu su sparnuočių šeimininkais, Laima ir Rimu, milžiniškoje keptuvėje kepėme „Piratakio“ kiaušinienę iš įvairiausių paukščių kiaušinių, mokėmės rašyti žąsies plunksna, gėrėme stebuklingą žolelių arbatą, nuo kurios juokiasi iki vakaro. Apžiūrėjome didžiulį ūkį, kur gyvena daug naminių paukščių, galėjome juo palesinti, pašerti ožius ir ožiukus, lamas ir asilėlį, pasėdėti milžiniškame laimės paukštės lizde. Buvo taip įdomu, kad neįmanoma aprašyti. 

Bet… sesija baigėsi ir buvę studentai turi grįžti namo. Lauksime rudens sesijos, kuri planuojama Trakuose. 

Noriu padėkoti savo buvusiai studentei Rasai Trubilienei už puikiai suorganizuotą grupės susitikimą, už labai turiningą ir įdomią kelionę po Aukštaitijos nacionalinį parką. O tokiais šauniais studentais galima tapti tik Šiaulių valstybinėje kolegijoje. Kviečiu nepabūgti tolimos kelionės į Šiaulius, pasisemti žinių, paragauti studentiškos duonos ir patirti nepakartojamų įspūdžių.