Guliu, klausausi radijo. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga aiškina, kad rajonų ligonines reikia uždaryti, nes jos neužimtos, jose po porą pacientų guli.

Kadangi aš kaip tik ligoninėje guliu – žiūriu, iš tikrųjų, keturių vietų palatoje gulime dviese. Bet neskubu ploti – girdi, ministras teisus. Mat dar gulėjau ligoninėje balandžio mėnesį, kai visos palatos buvo tiesiog užkimštos. Žmonės kažkodėl nenori sirgti pagal ministro sudarytą grafiką. Gal kokiems psichiniams ligoniams grafikai ir tinka, o kitiems – ne, vasarą jie mažiau serga, o rudenį ir pavasarį, ar ir žiemą, jeigu kokia epidemija užgriūna, kartais ligonius ir koridoriuje guldyti tenka.

Tad A. Verygos teiginys, esą ligonines reikia uždaryti, nes jose trūksta pacientų, yra arba šlykštus manipuliavimo faktais pavyzdys (kartais ligonių mažiau, kartais daugiau, tačiau iš to išvados apie ligoninės nereikalingumą daryti negalima), arba visiškas tikrosios situacijos nesuvokimas. 

Iš tikrųjų, ministras iš pažiūros atrodo geras žmogus, net kai pradeda aiškinti, kad reikia taupyti ligonių kasos išlaidas, pagalvoji: geras būti finansų ministras. Ne į tą kėdę atsisėdo. Nenuostabu, juk, sakysim, norint seniūnu tapti, reikia egzaminus laikyti, du testus išspręsti, o ministru – jokių egzaminų. 

Bet ką čia tuščiai burną aušinti, vis vien bus ne taip, kaip žmonėms geriau, o kaip ministrui norisi. 

O aš toliau radijo klausausi. Girdžiu, Prezidentė ragina žmones aukoti, kad varganai gyvenantys vaikučiai vasarą galėtų pailsėti. Ragina padovanoti vaikams vasarą.

Kažkodėl prisimenu savo vaikystę. Negražu, žinoma, juk sovietmečiu ta vaikystė buvo. Tais laikais vasara vaikams kaime būdavo darbų metas. Daržai, šienas, uogos, gyvuliai, ganiava… 

Tada tėvams padėti reikėjo. O dabar taip ir norisi paklausti: kur tų vargšų vaikučių tėvai? Kodėl valstybė ne iš tėvų reikalauja, kad jie savo vaikus išlaikytų, o iš kitų savo piliečių išmaldos prašo? 

O gal tikrai socialiai remtinus reikia remti? Bet taip veikiau šaltu metu reikia daryti, kad koks neparemtas į pusnį nenugriūtų ir nesušaltų. O dabar, vasarą – išsipagirios, išsimiegos ir vėl galės paramos prašyti.

Kita vertus, kas atliekamą centą turi – gali ir paaukoti. Čia vis dėlto saviems, ne Mozambiko vaikams, kuriems nuolat reikia bėgti „už maistą“. Saviems – nereikia, svetimiems ir tolimiems – tik duokit. Ir kuo tolimesniems, tuo geriau. Žurnaliūgoms įdomesnė kelionė bus, nuvažiuos, paskui reportažą parodys…   

…Galų gale išleidžia mane iš ligoninės. Keliauju namo švęsti Valstybės dienos. Ji šiemet ypatinga, himną giedos keturi milijonai. Vos pernai mums aiškino, kad mūsų nė trijų milijonų nelikę, o šiemet – jau keturi atsirado. Ir valdžios moterys ir vyrai garsiai svajoja: kad taip visi į Lietuvą parvažiuotų, kiek būtų dirbančių, kiek būtų surinkta mokesčių, kokios nuostabios būtų pensijos…

Tiesa, keturi milijonai – tai, pasirodo, ne lietuviai, o visi tie, kurie turi lietuviškų šaknų. Tokių tikrai daug, ir artimesnėse, ir tolimesnėse šalyse. Jeigu Jonas ir Ona, nuvažiavę į Ameriką, pagimdė keturis vaikus, tie keturi vaikai sukūrė šeimas su amerikonais ir pagimdė dar po trejetą vaikučių, jau yra dvylika turinčių lietuviškas šaknis. O Izraelyje kiek tokių? Ten ir valdžioje litvakų yra. Manote, kas nors iš jų atvažiuos ir uždirbs čia gyvenantiems „orias“ pensijas?

Anksčiau būdavo kalėdinės pasakos. Dabar pasakos kiekviena proga sekamos. Visi šventiniai vaizdeliai – nuostabios pasakos. Kaip vienoje dainoje – „ir gyvent smagiau“.

DELFI nuotr.