Skip to content

Iškalbinguose dvarų parkuose

Liepos pradžioje įspūdingai Vidiškių dvare startavęs Ignalinos viešosios bibliotekos projektas intriguojančiu pavadinimu „Dvarų istorijos žadina vaizduotę“, sėkmingai veržiasi pirmyn: praėjusį šeštadienį, liepos 14 d., visus „užkibusius“ smalsuolius surinko į Kazitiškio dvarvietę. Buvusio dvaro parko prieigose svečius pasitiko Kazitiškio bendruomenės nariai – bibliotekininkė Rasa Trubilienė, seniūnas Drąsutis Jelinskas ir visa jų komanda. O paskui projekto vadovės Laimos Andrijauskienės mūsų įsivaizduojamą arkliais kinkytą karietą, nors iš tikrųjų tai tebuvo didžiulis ir nelabai elegantiškas autobusas, atbildėjo visa svita: biologas, gamtininkas, biomedicinos mokslų daktaras Bronius Šablevičius ir jo mokinys, profesorius dr. Remigijus Noreika, rajono vicemeras Laimutis Ragaišis, Vidiškių dvaro savininkas Kęstutis Mozeris, Ignalinos TAU (Trečiojo amžiaus universitetas) klausytojai, menininkų komanda ir visi kiti, neabejingi krašto istorijai, ignaliniečiai.

Neregėta mūsų Ignalina

Regis, čia gimėme, augome, tebegyvename ir, sakyčiau, gana aktyvų visuomeninį gyvenimą, nes įvairų renginių ir projektų mūsų rajone – kur kas daugiau, nei sugebame jų aplankyti, ir „išgyventi“. Tačiau koks paradoksas – tebesama neregėtų, unikalių dalykų mūsų Ignalinos žemėse. Kazitiškis daugumai – tėra niekuo neišsiskirianti gyvenvietė šalia 102-ojo kelio, riedant link Zarasų ar Visagino, kurioje yra bažnyčia. Ir koks atradimas – paaiškėjo, jog šioje gyvenvietėje yra nuostabus, didingas, unikalus ir jau šimtmečius skaičiuojantis buvusio dvaro parkas, užimantis 4 ha plotą. Kiek nedaug, o kartu ir kiek daug reikėjo Ignalinos viešosios bibliotekos komandai, kad atrastų ir parodytų mums tai, ką dešimtmečiais matėme kone kiekvieną dieną, bet… nesuvokėme, kad tai matėme. 

Kažkuria prasme, matyt, šiek tiek nustebęs buvo ir pats seniūnas D. Jelinskas, kuris apie parką, žinoma, žinojo, bet tiek buvo įpratęs prie jo, jog nesumojo, kad tai gali būti svarbu ir kitiems. Gudri moteriška akis dažnai būna įžvalgesnė. Tai pasiteisino ir šįkart. Parko unikalumą pastebėjo bibliotekininkė R. Trubilienė, o savo idėjomis ir planais sugebėjusi „užkrėsti“ ir seniūną. Tad šiais metais Kazitiškio dvaro parkas buvo priverstas, lyg feniksas, pakilti iš pelenų ir atverti duris plačiajai visuomenei. 

„Džiugu matyti tokį būrį neabejingų mūsų kraštui žmonių. Mes esame Kazitiškio dvaro dvarvietėje, unikaliame, terasinės struktūros parke. Šiandien, šio projekto dėka, jūs keliausite šiuo parku lydimi dviejų gidų: Br. Šablevičiaus ir R. Noreikos ir viską pamatysite savomis akimis. Svarbu pasakyti, kad pirmiausia čia buvo sukurtas ir pastatytas dvaras, o tik daug vėliau atsirado Kazitiškio kaimas. Tiesa, istorijos internete apie šį dvarą praktiškai nerasite. Žinoma, kad paskutinieji šį dvarą valdė Mikuličiai. Štai pagrindiniame buvusio dvaro pastate dabar įsikūrusi seniūnija. Liūdna, tačiau medžiagos turime išties mažai. Kita vertus, turime kai ką ypatingo. Mūsų buvusi bibliotekininkė Gendrika Servutienė atliko neįkainojamą darbą – ji pakalbino mūsų vieną seniausių gyventojų, dabar jau a. a. Emiliją Čičelytę-Mateikienę, kuri kažkada tarnavo šiame dvare ir užrašė jos prisiminimus. Dabar iš didžiulės parko teritorijos, turėjusios 150 ha žemės ir miškų bei gausybės pastatų, telikę parkas, daug kartų rekonstruotas pagrindinis dvaro pastatas, kluonas, svirnas ir klėtelė. Buvau labai nustebęs, kai prieš kokius 6-erius metus buvo atvykusi tyrinėtojų komanda iš Lenkijos ir papasakojo apie šį dvarą daug daugiau, nei mes, vietos gyventojai, žinojome. Esu dėkingas mūsų Rasai, kuri savo iniciatyva įtraukė mus į parko tvarkymą, istorijos atgaivinimą. Įdomaus visiems pažintinio žygio mūsų parku“, – sakė seniūnas D. Jelinskas. 

Patyriminis žygis dvaro parke

Projekto vadovė L. Andrijauskienė pristatė istorijos pamokos „Svetimšaliai parke“ dalyviams įžanginę dalį. „Laikas gyvena knygose. Jos palieka savyje laiką, kuris praėjo ir kuria mumyse gyvenimą, kuris ateis. Biblioteka yra ta vieta, į kurią tiesiasi kiekvieno iš mūsų kelias. Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad yra mūsų kolegės, senjorės H. Servutienės rankraštis, praturtinantis ne tik mūsų krašto istoriją, bet padedantis kurti ir mūsų ateitį. Ištrauką iš prisiminimų apie dvarą mums paskaitys bibliotekos skaitytoja Gražina. Kviečiu apsilankyti Kazitiškio dvare…“, – sakė L. Andrijauskienė. 

„Pas ponią dažnai atvažiuodavo svečių. Parko teritorijoje buvo daug pavėsinių su labai dailiais lauko baldais, kur ji mėgdavo priimti svečius. Visas parkas buvo idealiai tvarkomas. Jame buvo gausu gėlių, ypač rožių“, – iš dvare dirbusios a. a. Emilijos Čičelytės-Mateikienės prisiminimų. 

Projekto vadovė dar priminė: „Į Kazitiškio parką veda kilometro ilgio tujų alėja. Tai bene vienintelė tokia alėja Lietuvoje. Nedidelis upelis skiria mūsų bažnytkaimį nuo senojo parko, kuriame auga ir retų rūšių medžių.Kazitiškio dvaras žinomas nuo XVII a. Parkas įkurtas, dvarą valdant Mikuličiams. Tai vienas iš nedaugelio Lietuvos geometrinio išplanavimo terasinių parkų. Išilgai parko einantis pagrindinis takas prasideda nuo šiaurinėje parko dalyje esančio privažiavimo keliuko ir terasų šlaitais nuveda prie apatinėje terasoje esančio Gilučio ežero. Čia iki šių dienų yra išlikusi graži mažalapių liepų alėja. Parke daug senų, galingų vietinių medžių – ąžuolų, uosių, klevų, kalninių guobų. Ypač įspūdingai atrodo viršutinėje terasoje augantis paprastasis ąžuolas, kurio kamieno skersmuo apie 145 cm, o aukštis 30 m. Iš egzotinių medžių ir krūmų, kurių čia auga 19 rūšių ir formų, paminėtini išvaizdūs europiniai maumedžiai, vakarinė tuja ir jos rutuliška forma, didžialapės liepos, pilkosios tuopos, paprastosios ir vengrinės alyvos, sodiniai putinai, darželiniai jazminai, geltonieji žirnmedžiai, baltažiedžiai vikmedžiai… Bene galingiausiai atrodo sena pilkoji tuopa, kurios kamieno skersmuo 120 cm, o aukštis – 28 m. Taigi, žodį perduodu mokytojams…“, – tęsė L. Andrijauskienė. 

Įspūdingiausios pamokos

Nežinau, kas paliko didesnį įspūdį: pats Kazitiškio dvaro parkas ar žygio mokytojų Br. Šablevičiaus ir R. Noreikos pasakojimai apie parke „rastus“ augalus, jų kilmę, ypatybes. Nuostabą kėlė ir 200 metų skaičiuojančios milžiniškos vakarinės tujos, ir pipirus atstojančios prieskoninės žolelės. Su tokiais žinovais-mokytojais-gidais turbūt bet kuriame mūsų miške ar pievoje pasijustum lyg stebuklinėje, paslaptimis alsuojančioje pasakoje. 

Grįžę iš žygio, vėl apsistojome prie ąžuolo, nuo kur ir prasidėjo žygis. Deja, viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Nuaidėjo begarsis skambutis, skelbiantis įsimintiniausios pamokos pabaigą. Padėkos žodžiai, sveikinimai, palinkėjimai… ir vaišių stalas. Valgėme žuvienės, naminės duonos, smaguriavome uogų, kai… prieš akis „išdygo“ matytos šimtus metrų besidriekiančios liepų alėjos fragmentas drobėje. 

Tai dar viena šio projekto staigmena. Visuose jo etapuose dalyvauja menininkų komanda, kurie stengsis pamatyti ir drobėje įamžinti jiems labiausiai įstrigusius momentus. Šią idėją kuruoja mūsų krašto menininkė Nijolė Trinkūnienė. Dailininkus projekto koordinatoriai aprūpina drobėmis ir dažais, o šie sutinka paveikslus palikti dovanų. Pirmasis kūrinį dovanojo dailininkas Saulius. Jis tam pasiruošė iš anksto, kadangi yra kraštietis, tai padirbėjęs tris dienas, darbą pristatė vos pasibaigus „pamokai“. O štai Laimutė Širvydienė, keliaudama drauge visais po parką, spėjo pasidaryti keletą eskizų, kurie taip pat „užgims“ paveikslais. 

Projektas tęsiasi

Nerandu tinkamų žodžių, kuriais visų projekto dalyvių vardu galėčiau padėkoti projekto vadovams, iniciatoriams, vykdytojams, lektoriams. Težinau patį nuoširdžiausią – Ačiū! 

Bene geriausia žinia ta, kad projektas tęsiasi ir kitas jo etapas – Kazokinės dvarvietėje liepos 25 d., 12 val., kur vyks atvira istorijos pamoka „Lietuvos dvarų pasaulis: praeitis, palikimas, reikšmė“. Vadovas – istorikas docentas dr. Salvijus Kulevičius. 

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje