Skip to content

Verba docent, exempla trahunt ̽

Lina RAGINYTĖ

„Gerumas – tas gyvenimas. Man atrodo, kad visiškai įmanoma pasakyti tokius žodžius ir šiandien, nors gyvenimas pilnas visokių gaivalų, bjaurasčių, smurto prieš žmogų, neteisybės. Ne iš gerumo visa tai kyla. Ir naivu būtų šiandien pasakyti: priglausk šitai, kas čia reiškiasi visokiais pavidalais, ir būsi švelniai paliestas… Vis dėlto apie gerumą reikia kalbėti, ir garsiai kalbėti, nes „exempla trahunt“ – pavyzdžiai traukia, kaip sakydavo senovės romėnai“, – teigė Justinas Marcinkevičius. Ignalinos seniūnijoje, kone ties riba su Švenčionimis ir rajonus jungiančiu Vajuonio ežeru, įsikūręs Gaurelių kaimas, šiemet, liepos 6-ąją, savo krašto turtingos istorijos puslapiuose įrašė dar vieną visiems šio krašto žmonėms reikšmingą įvykį. Organizuotas didžiulis kaimo suėjimas, pašventintas atstatytas kaimo kryžius, pristatyta surinkta ir užrašyta Gaurelių kaimo istorija. Kiekvienas šių įvykių – savaip svarbus ir reikšmingas, paliksiantis gilų įspaudą ateičiai. 

Pradžių pradžia

„Gaurelių kaimo apylinkės senų senovėje, Lietuvos valstybės susikūrimo priešaušryje, priklausė vienai iš didžiausių Lietuvos žemių – Nalšios žemei… Nalšios žemė XIII–XV a. buvo lietuviškų genčių viduryje, bet palaipsniui lietuviams sulenkėjant ir sugudėjant, lietuvių gyvenamos vietos atsidūrė už 20–30 km į vakarus nuo Vilniaus. Tik Nalšios žemės palikuonys sugebėjo tą slavų slinkimą prilaikyti ir išlaikyti lietuvišką Tverečiaus–Adutiškio ragą… 

Istorikai vis dar spėlioja, iš kur Lietuva XIII–XV a. sugebėdavo surinkti tūkstantinius karių pulkus, kurie pasiekdavo Krymą ir Volgą. XIV a. etnografinėje Lietuvoje gyveno apie 0,5 mln. žmonių ir surinkti gausius pulkus buvo nelengva, juo labiau, kad valstiečiai buvo pririšti prie savo ūkio ir ilgam išvykti negalėjo. Spėjama, kad be visuomet kariauti nusiteikusių bajorų, dalį kariaunos sudarė bitininkai, nes jie didelę metų dalį buvo laisvi nuo darbų. Tikėtina, kad ir nemaža dalis nalšėniškių noriai eidavo į kunigaikščių kariaunas, nes nederlingose kalvotose žemėse buvo sunku žemę dirbant pragyventi. Daug žmonių vertėsi žvejyba ir medžiokle, o tuo užsiimantiems žmonėms nebuvo sunku greitai pakilti ir išžygiuoti. Netoli Gaurelių esantis didžiulis Pavajuonio piliakalnis bei šalia esantis X–XII a. pilkapynas rodo, kad kaimo apylinkės buvo seniai ir gausiai apgyvendintos.

Kada atsirado Gaurelių kaimas, nežinoma. Prieš kelis metus, kasant Butavičiui priklausiusią žemę, rastas 1753 m. Augusto III laikų lietuviškas-lenkiškas pinigas – grašis. Galima manyti, kad tais metais kaimas jau gyvavo. Bet tikėtina, kad kaimas gyvavo jau XVI a. viduryje, kai buvo įvykdyta valakų reforma. Tada kiekvienam ūkiui buvo duota po valaką, t. y. apie 20 ha žemės. Daugėjant palikuonių, palaipsniui valakai buvo dalinami, smulkinami…“, – rašo Juozas Starkauskas. 

22 lapų istorijoje suminėta daugybė faktų, prisiminimų, kuriuos dar spėjo papasakoti šviesaus proto ir puikios atminties Gaurelių gyventojas Adomas Juršėnas (gim. 1922 m.)… 

Kaip į Lietuvą važiuodavo maisto

Dar ir dabar senesni žmonės, važiuodami už lenkų okupuotos Lietuvos teritorijos, sako, jog važiuoja „Į Lietuvą“. Prieš karą (o ir ilgokai po jo) reti metai šeimoje Gaureliuose buvo sotūs. Turėta nedaug ir nederlingos žemės. Dėl karų ir suiručių, okupacinių valdžių siautėjimo ir taip menki maisto ištekliai visiškai išsekdavo ir prasidėdavo badas. 

Vilniaus kraštas badavo 1918–1919 m. Daug vyrų buvo paimta į rusų kariuomenę, vieni žuvo frontuose, kiti atsidūrė „vokiškame pliene“. Nors mūšių prie Gaurelių nevyko, tačiau frontas keliems metams nusistovėjo Tverečiaus–Adutiškio linijoje ir Gaureliai, kaip ir visa Palūšės parapija, tapo pafronte ir vokiečiai savo rekvizicijomis ypač plėšė žmones. Gelbėjo Panevėžio žemė. Iš ten grūdus veždavo vežimais, o dar dažniau moterys ant savo pečių apie 100 km nešdavo kokį pūdą grūdų…

Mokyklos

Tai, kad Švenčionių krašto didžioji dalis, ne taip, kaip apie Vilnių esančios teritorijos, liko lietuviškos, didžiausias nuopelnas yra vietos žmonių. Tačiau žmonėms, norint išsilaikyti vienose ar kitose principinėse pozicijose, reikalingos tam tikros institucijos, kurios žmones burtų ir įteikinėtų tam tikras ideologines bei dorovines nuostatas. Tokios institucijos šiame krašte buvo bažnyčios su lietuviais kunigais ir mokyklos bei skaityklos. Šviesiais lietuviais buvo kunigas Jonas Burba (įšv. 1878 m.) – Daugėliškyje ir Švenčionyse, Benediktas Krištaponis (įšv. 1898 m.) – Adutiškyje, Placidas Šalkauskas (įšv. 1898 m.) – Mielagėnuose, Antanas Slapšys (įšv. 1895 m.) bei ypač Palūšės parapijos klebonas Nikodemas Vaišutis (1881–1951 m.). Anot kunigo V. Aliulio, „trūkstant pasauliečių lietuvių inteligentų, šie kunigai savuoju autoritetu ir triūsu sulaikė lenkinimo bangą“. Palūšės bažnyčioje niekada nebuvo laikomos lenkiškos Mišios, nors bandymų jas įvesti buvo keletas. 

Kita institucija, stipriai veikusi žmones, buvo mokykla. Iki pat II pasaulinio karo pabaigos švietimo reikalai Švenčionių krašte buvo prasti. Iki XIX a. vidurio absoliučiai nė vienas valstietis nėra pasirašęs po jungtuvių protokolu, retai rašyti mokėjo ir smulkūs šlėktos…

Mokyklų ypač pagausėjo tarpukariu, lenkų okupacijos pradžioje. Bet ir anksčiau, gal ne tokiu mastu, kaip Suvalkijoje ir Vidurio Lietuvoje, buvo krutama ir bandoma šviestis. Žinoma, kad į Paprūsę važinėjantys vyrai parveždavo savo namiškiams (pvz., Gaurelių Juršėnai savo sesutėms) lietuviškų, slapta išspausdintų maldaknygių (lietuviška spauda caro buvo draudžiama iki 1904 m.), kurios buvo labai vertinamos. Nuo 1905 m. atėjo į madą, kad visas kaimas susidėjęs išsirašydavo laikraštį iš Vilniaus, susirinkdavo pirkion pas kurį nors raštingesnį žmogų ir tasai balsu skaitydavo (pvz. gaureliuose Marijona Šipkiūtė-Raginienė, Matas Luneckas)…

Apie 1938 m. lenkai Gaureliuose norėjo pastatyti tipinę pradinę mokyklą, bet reikalavo, kad nors dalis dėstomų dalykų būtų dėstoma lenkiškai. A. Juršėno teigimu, susirinkimo metu kunigas ir davatkos užrėkė, kad lenkiškos mokyklos nereikia ir ji buvo pastatyta kitoje vietoje. 

Gyvena 9, susirinko 80

Į Gaurelių kaimo žmonių suėjimą susirinko maždaug 80 žmonių, nors kaime šiuo metu tegyvena 9, jei neskaičiuotume viso pulko čia įsikūrusių miestiečių, kurie čia leidžia vasaras ir savaitgalius. Kun. Vidas Smagurauskas pašventino naujai atgimusį kryžių. Tiesa, šio meno kūrinio nelabai galėtum vadinti kryžiumi. Jo gana platus ir masyvus pamatas primena piliakalnio modelį, ant viršaus suręsta forma primena pilį, ant kurios marmuro lentose skelbiami užrašai apie kryžių ir visos gyvenančiųjų pavardės liudija jų reikšmingumą, pilies fragmentas užbaigiamas karūną primenančiomis detalėmis ir tik pačiame viršuje išnyra kryžius.

Šios idėjos autorius ir iniciatorius – Gaureliuose gyvenantis vilniškis Aleksas Gudelis. Jis ir prižiūrėjo iki šiol buvusį senąjį kryžių, rūpinosi ir jo atstatymu. 

Netrukus besišnekučiuodami visi pajudėjo link pavėsinės, kurioje daugiau 20 m ištiestas stalas lūžo nuo namuose gamintų užkandžių ir gardumynų. Šnekos liejosi be sustojimo. Visi turėjo ir norėjo ką prisiminti, pasakyti. Pasinaudojęs proga, įsiterpė ir pats seniūnas Jonas Polito, kuris visada ir visur su savais žengia koja kojon. Spėja jis ir prie projektų, ir prie statybų, ir prie vaišių. Seniūnas ir šįkart atnešė dovanų. J. Polito akcentavo, kad svarbiausia ir brangiausia yra žmonės. Tradiciškai seniūnas pasveikino vyriausius (Adelę Petkūnienę, Albiną Raginienę, Vitaliją Bukėnienę, Juozą Starkauską), jauniausius (Mantą Ragelį, Saulių Juršėną), aktyviausius (Aleksą Gudelį) žmones. Įteikė dovanų ir „šviežiai užgimusios“ Gaurelių kaimo istorijos egzempliorių. Gražiomis mintimis ir prisiminimais dalijosi ir kiti kaimo gyventojai, kraštiečiai. Emocijas audrino ir jausmingos kraštiečio Petro Bernatavičiaus atliekamos dainos, išviliojusius ir šokiams. 

Nežinia kiek dienų ir naktų taip būtų vakaroję gaureliniai, jei ne vakarinis himno giedojimas. Visi kaip vienas, su visais po pasaulį išsibarsčiusiais Gaurelių kaimo šaknų turinčiais tautiečiais 21 val. giedojo „Tautišką giesmę“.

 ̽  žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia. 

Autorės nuotr. 

 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!