Skip to content

Ar tikrai gera ten, kur mūsų nėra?..

Redaktorius duoda užduotį – parašyti ką nors rimto. Kas gi gali būti rimto liepos pabaigoje? Juk šiaip ar taip, nuo liepos pradžios iki rugpjūčio vidurio, be jokių išlygų, gyvenime vyrauja absoliutus štilis… Na, neskaitant nuotykių, lėkštų pajūrio romaniūkščių ir panašiai. Todėl nieko rimto nebus, nebent…

Praėjusią savaitę redaktorius kelioms dienoms buvo išleidęs „prasitaškyti“ toliau nuo namų – iki Baltijos jūros ir, per daug neatsipalaiduojant, iškart atgal (ačiū jam!). Kelionėje didesnių nuotykių nepatyrėme, tačiau pokyčių vis tik yra. Juk kitaip ir būti negali. Žmogus – lyg tekanti upė, kurios vandenys keičiasi kiekvieną akimirką. 

Jau nuo amžių amžinųjų teigiama, kad norint suvokti, ką turi, privalai bent akimirkai to netekti. Išvykęs iš namų, iš pažįstamos aplinkos, staiga suvoki, kas tau teikė saugumo. Pirmas toks smūgis, viduje sukėlęs nerimą, buvo artėjant link Kėdainių. Gal būtų atėjęs ir anksčiau, tačiau, matyt, jį užblokavo Ukmergės „tamsa“ visomis prasmėmis ir toji vieta, kuria važiuojama nuo Ukmergės link Kėdainių. Kažkas gal ir pasakytų, kad ten asfaltuotas kelias. Bet mūsų apylinkėse net žvyrkeliai geriau prižiūrimi. Anksčiau stebėjausi keliu Švenčionys–Adutiškis. Tačiau dabar šis kelias galėtų pretenduoti į gero kelio vardą. 

Taigi, artėjant prie Kėdainių užplūdo stiprus nerimas – o kas, jeigu… Kai esi kelių dešimčių kilometrų atstumu nuo namų, žinai, kad rasis savas žmogus, kuris bet kokioje situacijoje išties ranką, bet kai tos dešimtys verčiasi šimtais, supranti, kad nutolai per toli… praradai saugumo jausmą. Ir tai nėra gerai… Taip besvarstydama įšoku į greitkelį Vilnius–Klaipėda. Siaubingesnės monotonijos turbūt net ir būti negali… Poroje kelio atkarpų reikėjo sumažinti greitį dėl remonto darbų, o šiaip – žudančiai ilgos valandos nuobodaus vairavimo. Juolab, kad ir mano pakeleivis (sūnus) iš nuobodulio taip pat užsnūdo. Artėjant prie Klaipėdos – atsigavau. Kadangi galutinė stotelė buvo Šventoji, tai teko minti dar apie 35 km. Pasiilgau jūros ošimo, todėl įsivaizdavau, kad ją girdėti galėsiu būdama atokiame miestelyje. Mano nuostabai ir šiokiam tokiam nusivylimui – žmonių gatvėse tiek, kad šaligatvyje negali normaliai prasilenkti. Kažkoks košmaras. Nuolatinės spūstys ir stumdymasis pečiais. Pajūryje buvome tik vakarais, tad negaliu sakyti, kad ten žmonių ypač daug. Tačiau šunų… Artėjant prie jūros, visur kybo įspėjamieji ženklai, draudžiantys vestis šunis, tačiau niekas jų nepaiso. Šunų – begalės. Nejau taip svarbu visam pasauliui demonstruoti, kad vienintelė svarbi būtybė tavo gyvenime yra šuo ir mėgaudamasis saulėlydžiu prie jūros tegali galvoti apie šunį ir būti su šunimi? Ką ten demonstruoti – sakyčiau, versti ir kitus aplink esančius būti su tais šunimis. Ir kažkodėl šuns teisės yra reikšmingesnės, nei žmogaus (šunį aš ir pati turiu, dar ir katę, tačiau jais, gyvenančiais lauke, kelionės metu rūpinosi kaimynai). 

Nakvojome jaukiuose dviviečiuose-keturviečiuose nameliuose, iš kurių suformuotas ratas, tad šiek tiek slopino garsus, sklindančius nuo gatvės. Kiemo viduryje buvo sėdmaišiai, hamakai, pavėsinės, šašlykinės – viskas, ką turime ir namuose, o didmiesčių gyventojams tai, žinoma, atrakcijos dalis, todėl jie iki paryčių kvėpavo tyru alkoholio oru lauke. 

Kitą rytą išdundėjome į dinozaurų parką. Visai prie Klaipėdos, šalia Radailių dvaro. Iškart pasakysiu, kad vaikams tai – išties gera atrakcija. Veiksmo visai dienai į valias. Apie turinį – istorija nutyli. Milžiniški judantys dinozaurų maketai, žinoma, įspūdingi, tačiau, mano manymu, trūksta informacijos, nėra visumos. Nebent, tėvai, veždamiesi vaikus į šį parką, labai stropiai atliks namų darbus. Dino parke be daugybės paslėptų ir atvirai demonstruojamų dinozaurų maketų yra ir gyvų triušiukų, ir alpakų. Įrengtas šaunus nykštukų pasaulis, t. y. tikras vaikams skirtas miestelis su darželiu, mokykla ir pan. Galima paplaukioti tvenkiniuose vandens dviračiais. Taip pat čia apstu visokių pramogoms skirtų įrenginių, tarp jų ir veidrodžių kambarys, karuselės, traukinukai, didieji muzikos instrumentai, apverstas namas ir net ekstremalus 5D kinas. Žiūrėjome „Linksmieji kalneliai džiunglėse su ereliu ir skorpionais“. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad sėdėdamas krėsle su akiniais gali kristi, kilti, skristi ir… jausti net pykinimą nuo sukeltų pojūčių. Išties vertas dėmesio reikaliukas. 

Vakarop grįždami, užsukome užkąsti į jaukų, namus primenantį HBH poilsio ir pramogų kompleksą, kur ir maistas yra iš tikrųjų maistas, o ir kainos netgi mažesnės nei Ignalinoje. Mūsų vakaras – tradicinis – pasivaikščiojimas pajūriu, maudynės. 

Trečioji diena. Rytas ne pats maloniausias. Pirmiausia – šiandien teks išvažiuoti į namus, o be to, nuovargis taip pat daro savo… Atsisveikiname su kaimynais ir šeimininkais, išsiregistruojame ir, susidėję daiktus, traukiame prie jūros. Valanda kita ir mes jau kelyje. Planas – pamatyti laivus, aplankyti Jūrų muziejų. Pirmą kartą gyvenime užsukus į Mėmeliokrantinę ir žvelgiant į Meridianą bei fachverko architektūros namus užplūsta nenusakomas jausmas… Šitą reginį noriu matyti kasdien.

Nežmoniškas karštis ir dar lyg tyčia prasidėjusi Jūros šventė, pasiryžimą keliauti ir pamatyti dar toliau sumenkina iki minimumo, juolab, kad prieš akis – daugiau nei 400 km. Jei planai neįgyvendinti, vadinasi, dar teks sugrįžti ir padaryti tai… Gal rugpjūtį ar rugsėjį, o gal kitais metais. 

Grįždami namo, sugalvojome stabtelėti gamtoje, nurodytoje aikštelėje. Sustojus pasigrožėti tekančia Ančia, netekau amo. Poilsio aikštelė – kvadratinis lopinėlis asfalto ir kalnai šiukšlių bei tualetas po atviru dangumi palei visą upę. Jei bent akimirkai tokią aikštelę nukeltų kas nors į Ignalinos rajoną, tai nuo skundų savivaldybei, redakcijai ir įvairioms tarnyboms sprogtų visos mobiliojo ryšio stotys. 

Kelionėje supratau, kad mes, aukštaičiai, gyvename rojuje, bet nebegalime to suvokti. Iš tikrųjų mes esame pedantiškai tvarkingi, darbštūs, konservatyvūs, nostalgiški, jautrūs ir turbūt per daug giliai kabiname. Mes visur ieškome turinio ir prasmės, reikšmingumo ir vertės, štai kodėl kitiems atrodome per daug lėti ir nuobodūs ar net neįdomūs. 

Grįžtant prie to paties Dino parko. Iš tikrųjų jame nieko ypatingo nėra, tik pristatyta visokių niekniekių ir tematiškai apipavidalinta. O žmonių – spūstys. Ir visi aikčioja, kaifuoja bei leidžia pinigus. Ignalina išpuoselėta, tobulai sutvarkyta, o vis svajojamo populiarumo neturime. Palūšėje atvykusieji neturi, ką veikti ir t. t. Sakysite, kad mes negalime nusipiginti ir imtis tokių lėkštų projektų. Deja, bet žmonėms reikia veiksmo, veiklos ir atrakcijų net ir ilsintis. Gal išties per daug įsileidome į verkšlenimus, atminimo lentų, kryžių ir paminklų statymą… Mes gyvename pasakiškai gražiame krašte (dar turime ir natūralios gamtos plotelių), tik kažkodėl esame per daug liūdni. Gal mūsų liūdesį sulaiko galingi miškai, o pajūrio gyventojų liūdesį ir mintis iškedena vėjai? O gal bijome pažvelgti į ateitį? Šiek tiek užstrigome lukštinėdami praeitį, lyg gyvenimas su mumis ir baigsis. Gal sukurkime kažką originalaus ir savito mūsų kraštui, jo ateičiai. 

Autorės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje