Skip to content

Istorijos pamoka šalia Kazokinės dvaro griuvėsių

Jonas BALTAKIS

Ignalinos viešosios bibliotekos projektas „Dvarų istorija žadina vaizduotę“ tęsia kelionę po rajono dvarus ir dvarvietes. Savo žygį pradėjo Vidiškių dvare, vėliau klajojo Kazitiškio dvarvietės parko takais, trečiąkart stabtelėjo ties Kazokinės dvaro griuvėsiais, kur vyko istoriko docento dr. Salvijaus Kulevičiaus atvira istorijos pamoka „Lietuvos dvarų pasaulis: praeitis, palikimas, reikšmė“. Šįkart pamoka buvo daugiau teorinė, pasakojusi apie dvarų istoriją Europoje ir Lietuvoje, jų reikšmę šalių ekonomikoms ir valstybių valdymui, apie žmonių požiūrį į dvarus ir dvarininkus.

Kazokinėje atvykusių laukė Ignalinos seniūnas Jonas Polito ir kaimo bendruomenės nariai. Pirmiausia projekto vadovė Laima Andrijauskienė visus pakvietė tradicinei bendrai nuotraukai, bet kiek neįprastai. Visi buvo paprašyti sustoti taip, kad sudarytų skaičių „šimtas“, sustojus susikibti rankomis ir taip pasveikinti šimtmečio Lietuvą, o kartu ir pernai 400 metų minėjusią Kazokinę. Kai visi sustojo ir susiskaičiavo, tapo aišku, kad renginyje dalyvauja 106 dalyviai. Gyvą, rankomis mojuojantį šimtuką, dronu iš viršaus filmavo Algirdas Panavas (jo nuotrauką čia matote). Olga Paukštienė visus pasveikino daina, prieš tai daugelis paklaidžiojo po dvaro arklidžių griuvėsius. Pati dvaro sodyba buvo medinė ir sudegė apie 1960 m. 

Seniūnas J. Polito sakė, kad kažkada čia viskas sukosi apie dvarą, klestėjusį XVIII a.. Dvarininkai Bortkevičiai tuomet daug nuveikė šiam kraštui. Aštuoni jų giminės atstovai palaidoti Zuikų kapinių koplyčios rūsyje. Seniūno raginimu, dvarininkų Bortkevičių atminimas pagerbtas tylos minute. Šiandien Kazokinės dvarvietėje stūkso tik niūrūs griuvėsiai. Pasisekė tik buvusiai kalvei, kuri buvo nupirkta ir restauruota. Dabar, pasikeitus savininkui (pirmasis mirė), buvusios kalvės pastatas vėl naujinamas. Iki šių metų buvo gyvas dar vienas pastatas – akmeninis klojimas, kuris priklausė būriui žmonių, ten buvo laikomas daugiausia šienas. Šiemet klojimas sudegė (įtariamas padegimas, apie tai MI išsamiai rašė). „Nesugebėjome išsaugoti mums tekusio turto, tačiau niekada nesakome niekada, negyvename be vilties, kada nors ir šie griuvėsiai gal bus prikelti naujam gyvenimui“, – sakė seniūnas J. Polito. 

Jau po istoriko pamokos viena renginio dalyvė jo klausė – ar verta šiuos rūmus atstatyti, jei ne, ką su jais dar galima būtų padaryti? Dr. S. Kulevičius sakė, kad prieš juos atstatant, reikia turėti aiškią perspektyvą, ar sugebėtume rūmus po to išlaikyti, ar jie išlaikytų save. Ko gero – vargu. Yra dar vienas būdas, kad tie griuvėsiai tarnautų žmonėms. Juos reikia sutvarkyti, sustabdyti likusių sienų irimą, įrengti informacinius stendus ir dvarvietę įtraukti į lankytinų objektų sąrašą. Kaip rodo tokia panašių vietų tvarkymo praktika, ši pertvarka pasiteisina ir objektai yra lankomi turistų.

O dr. S. Kulevičius savo pamokoje kalbėjo apie dvarų atspindžius to meto žmonių sąmonėje, tautosakoje ir literatūroje. Sakė, kad dvarų ir dvarininkų įvaizdis buvęs neigiamas. Dvarų gyvenimas tapatintas su tautos lenkinimu, nes dvaruose kalbėta vien lenkiškai. Lenkinimas kaltas ir dėl kalbos negerbimo, ir dėl mūsų elito, valstybingumo sunaikinimo. Sulenkėję lietuvių bajorai vadinti šlėktomis, jie buvo tarsi atskilusios tautos medžio šakos. Akcentuota, kad bajoriška kilmė ir turtai – skirtingi dalykai, nes didesnė dalis bajorų buvo nusigyvenę. Vis tik bajorijos luomas buvo valstybingumo garantas: bajorai valdė valstybę, rinko valdovą, užėmė valstybinius postus. Kadaise dvarai buvo kultūros ir progreso židiniai. Juose kaupti ir saugoti dailės lobynai, puoselėti puikūs parkai, jie buvo mokslo ir inovacijų židiniai. Pirmas telefono skambutis Lietuvoje suskambo, pirma elektros lemputė įsižiebė būtent dvaruose (Rietave). Turtingi dvarininkai statė bažnyčias, koplyčias, karčemas, vaistines, mokyklas, kūrė žvėrynus (zoologijos sodus)…  

Pasak istoriko, 1940 m. Lietuvoje buvo apie 2,5 tūkst. dvarų, dabar jų likę tik apie 500. Labiausiai dvarai nuniokoti 1990–2000 m., kol apčiuopta ir suprasta jų atgaivinimo, restauravimo nauda, gal net ir mada. Lietuvoje nėra išlikusio nė vieno autentiško dvaro interjero. Kiekviename dvare buvo daug įvairios paskirties pastatų: be pagrindinių rūmų statytos oficinos, svirnai, klojimai, žirgynai, ledainės, bravorai, kiti ūkiniai pastatai. Dabar nėra išlikusio nė vieno dvaro, kuriame būtų visas buvęs dvaro pastatų ansamblis. 

Svečiui ir kitiems prie renginio organizavimo prisidėjusiems žmonėms įteiktos bibliotekos dovanėlės, Kazitiškio bibliotekininkės Rasos Trubilienės kepta duonelė, seniūnas J. Polito įteikė savo dovanų.

Kitas projekto renginys vyks rugpjūčio 4 d., 16 val., Meikštų dvare. Gaila, kad tądien rajone bus daugybė kitų renginių (Palūšės regata, Mielagėnų 250-mečio šventė ir kt.), tad aktyviam piliečiui nors persiplėšk: ką rinktis, kur vykti, nes visi renginiai vyks maždaug tuo pat metu – po pietų. Meikštuose vyks atvirų durų diena ir pažintinė kelionė „Atviros gyvenimo pamokos“ su dvare veikiančio priklausomybių reabilitacijos centro įkūrėju ir vadovu Mindaugu Survilu, dainuos aktorius Gediminas Storpirštis. Jo programa „Muzikinė dvarų kultūra ir dainuojamoji poezija“ taip pat su dvarais susijusi. 

Autoriaus nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!