Vidiškiečio Vaidoto Židanavičiaus sodyboje, kaip ir kitur, šiemet itin gausiai užderėjo obuolių. Vasarinės jų veislės gana greitai genda, jų suvalgyti nespėji, todėl sodybos šeimininkui kilo idėja. Jis dėžę obuolių išnešė į gatvę ir parašė „Prašom vaišintis“.
„Ispanijoje mačiau, kaip tokią geranorišką labdaringą akciją surengė ūkininkas, auginantis arbūzus. Galvoju, ir aš taip pasielgsiu su obuoliais. Žmonių reakcija netikėta. Vaikai ir kai kurie suaugusieji, paėmę po obuolį, bėgte nubėga, tarsi tą vaisių būtų pavogę. Kiti nepatikliai žiūri, kraipo galvas, delsia imti, garsiai mąsto – gal kuo apipukšti. O viena pagyvenusi močiutė užėjo į namus ir sako: „Aš noriu kokių dvidešimt obuolių pasiimti. O tu manęs neapgausi, tikrai nesivysi ir nereikalausi susimokėti?“, – MI pasakojo V. Židanavičius.
Kodėl taip elgiamasi, kai esame vaišinami, mums duoda, neatima, ir pinigų neprašo? Matyt, tokia situacija mums dar labai neįprasta, nes dabar dažnai sakoma, kad už dyka niekas ir į ausį neduoda. O čia – imkit ir valgykit. Tokia akcija išties verta dėmesio ir gal susilauks pasekėjų. Juk geriau žmogui atiduoti, nei supūdyti ir išmesti vaisių ir daržovių (šiemet neregėtas agurkų derlius) perteklių.
Jei kas taip pat sumanys pasielgti, praneškite. Parašysim ir pagirsim.
V. Židanavičiaus nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!