Visada įdomu atrasti sau ką nors naujo, dar nematyto. Vasara – tinkamiausias tam laikas. Išties unikaliais objektais pasaulio smalsuolius traukia kaimyninis Molėtų kraštas. Įspūdingas Etnokosmologijos muziejus, kuris lankytojus priima ir dieną, ir… naktį. Giedrą naktį stebėti žvaigždes – sakyčiau – neeilinė pramoga. Tame pačiame Molėtų krašte, kiek pariedėjus už Labanoro, Mindūnuose, keliaujantį nustebins aukščiausias apžvalgos bokštas, ekspozicija Žvejo sodyba ir Medžioklės trofėjų muziejus. Visam šiam „kompleksui“ savito šarmo ir jaukumo suteikia darbuotojai – šeimininkai direktorė Alfreda Petrauskienė su vyru Juozu. 

Jubiliejų švenčianti Žvejo sodyba 

Prieš tris dešimtmečius,1988 m. lapkričio 29 d., Mindūnų mokyklos 45 m² ploto ūkiniame pastatėlyje istorikės Virginijos Mackonienės dėka atidarytas mokyklos Žvejybos muziejus. Po trejų metų, jai išvykus, surinktais žvejybos įrankiais rūpinosi Rima Rimšienė. Nuo 1995 m. žvejybos muziejaus vadove dirba buvusi mokytoja Alfreda Petrauskienė, kuri ir išsaugojo surinktus bei pradėtus tampyti eksponatus. Moteris nenuleido rankų ir su idėjomis belstis į visas įmanomas duris. Vėliau į šią veiklą įtraukė ir sutuoktinį, tikrą žveją mindūniškį Juozą.

Nuo 2005 m. šis muziejus tapo Molėtų krašto muziejaus padaliniu „Ežerų žvejybos muziejus“. Išsiplėtė muziejaus veikla: vykdomi įvairūs projektai, domimasi gamtosauga, gimsta edukacinės programos, imta domėtis žvejo buitimi, žvejybos įrankių gamyba, organizuojamos kraštotyrinės ekspedicijos. Po truputį įkurtas žvejo kambarys ir kamarėlė, atsirado žvejo padarginė, žuvų rūkyklos, kiemą puošia pynučių tvoros, gėlynai, senos valtys. Muziejus aktyviai bendradarbiauja su Labanoro regioniniu parku, Molėtų aplinkos apsaugos agentūra, sportinės žūklės klubu „Ešerys“.

Nuo 1995 m. kasmet vasario pabaigoje organizuojamos poledinės žūklės šventės. Šiuo metu muziejus priskaičiuoja apie tūkstantį eksponatų. 2012 m. liepos 28 d., po rekonstrukcijos, lankytojams duris atvėrė Ežerų žvejybos muziejus, taip įsirašydamas į garsų Muziejų kelio projektą.

Ežerų žvejybos muziejaus ekspozicijose galima pamatyti įvairius žvejybos įrankius, kuriais žvejojo Rytų Lietuvos žmonės XIX a. pabaigoje, susipažinti su archaine žvejyba bei sužinoti, kaip šis verslas kito. Ekspozicija išdėstyta atstatytoje XIX a. žvejo pirkioje ir svirne. Seniausias muziejaus eksponatas yra įspūdingas 4 m ilgio XV a. luotas, ištrauktas iš Peršokšno ežero. Jis išskobtas iš storo medžio kamieno. Iš Tramio ežero atgabenta ir senovinė eldija. Muziejuje eksponuojami senieji ungurių gaudymo prietaisai, senoviniai tinklai, bučiai, varžos, venteris, automatinės meškerės. Linai ir kanapių pluoštas – pagrindinė žaliava tinklams megzti – taip pat žvejybos eksponatai. Linų mintuvai, brauktuvės, šepečiai, verpimo ratelis, bezmėnai – viskas, kas reikalinga tinklams. Profesionalaus ekspozicijos dizaino projekto dar laukiame.

Aplinką puošia 1991 m. pastatyti trys žinomo drožėjo liaudies skulptoriaus Stasio Karanausko stogastulpiai – vėžiavimui, žvejybai ir Mindūnų krašto gamtai, šalia yra baseinėlis, kuriame gyvena žuvys, dekoratyvios žuvų rūkyklos. Legendos keliu galima nueiti iki Baltųjų Lakajų ežero, šalia Kamužėlis, Siesartis, netoli Juodieji Lakajai.

Medžioklės trofėjų ir gamtos muziejus

Prisiklausius, kaip siaubingai veikia „gyvūnų iškamšos“, šiek tiek nerimavau žengdama į muziejų. Tačiau išties veltui. Atmosfera muziejuje – visiškai priešinga. Ten labai ramiai didinga, skoninga ir visai nesijaučia tragizmo nuotaikos, nors kalbame apie sumedžiotus žvėris, paukščius. Taigi, judame. Ši medžioklės ir gamtos ekspozicija –  vieno garsiausių Lietuvos medžiotojų, kraštiečio Antano Truskausko medžioklės trofėjų kolekcija. Medžioklės trofėjų ekspertu vadinamas medžiotojas ekspozicijoje esančius trofėjus surinko medžiodamas visame pasaulyje. Medžiojo visuose žemynuose ir buvo pirmasis lietuvis, sumedžiojęs dramblį.

Čia galima pamatyti liūtą, bizoną, buivolą, begemotą, lokį ir kitus grėsmingus gyvūnus. Visus juos medžiotojas A. Truskauskas sumedžiojo pats, o trofėjų ekspozicijas išdėliojo atskirose patalpose, suskirstytose pagal žemynus. Visą medžioklės trofėjų kolekciją medžiotojas padovanojo Molėtų krašto muziejui, kuris Mindūnuose ir įrengė šią ekspoziciją. Staigmena – mažoje Aukštaitijos gyvenvietėje veikia muziejus, kuriame eksponuojama egzotika iš viso pasaulio.

„Tai tau ir Europos Sąjungos pinigai, kurie tokią nedidelę ir niekuo neišsiskiriančią gyvenvietę gali pavesti turistams įdomia vieta. Galima kelti klausimą, ar protingai ši ES parama panaudota, ar nebuvo galima pinigų panaudoti racionaliau ir protingiau, bet šių pinigų dėka Mindūnai sulaukė netikėtos sėkmės ir dėmesio. Mindūnuose ir normali kavinė veikia, kurioje galima paragauti ežeruose pagautų žuvų patiekalų. To galėtų pavydėti net ir tie patys Dubingiai, kurių istorija nepalyginamai garsesnė nei Mindūnų. Teisingai naudojami ES pinigai gali ne tik padėti pamatyti Lietuvos grožį, bet ir sukurti turistų srautus. Turistams reikia pavalgyti, turistams reikia pernakvoti, turistams reikia kitokių paslaugų – taip atsiranda poreikis susikurti ir vienai kitai darbo vietai. Tokiai gyvenvietei kaip Mindūnai, kur ne visi pravažiuojantieji net greitį sumažina iki reikiamo, tai galimybė gyvenimą pakreipti kita vaga. Panašu, kad ES parama Mindūnams davė kur kas daugiau naudos nei sovietinė investicija į kultūros namus“, – mintimis dalijasi keliautojas Ramūnas. 

Suplanuota muziejaus plėtra

Kadangi paties A. Truskausko šįkart nesutikome, jo mintis ir planus perdavė direktorė A. Petrauskienė. Mūsų planuose – muziejaus plėtra. Kol kas visos salės užpildytos antrame pastato aukšte. O štai čia (rodo didžiulę salę) planuojama įrengti dar vieną įspūdingą trofėjų ekspoziciją. A. Truskauskas kaip tik rugpjūtį išvyksta į Afriką ieškoti naujų trofėjų. 

„Kaip sakė pats medžiotojas, cituodamas Šventą Raštą, „Dievas sukūrė gyvūniją ir leido žmogui ja naudotis“. A. Truskauskas sakė, jog nenorėjo, kad sukauptos, įsigytos vertybės, sumedžioti trofėjai – išsibarstytų. Juk kitos šalys turi išsaugoję visas trofėjų, medžioklinių ginklų, amunicijos kolekcijas, puošia jomis pilis ir muziejus, praturtina krašto kultūrą. Lietuva taip pat visa tai turėjo, bet per visas negandas, suirutes, karus išbarstė, negrįžtamai prarado.

Medžiotojas sakė, kad kiek jėgos ir galimybės leis, šį muziejų turtins, „augins“. Pirmas žingsnis žengtas, tegul dabar žmonės, muziejaus lankytojai, vertina, teisia, sprendžia ar kartu su manimi ir visais prisidėjusiais prie muziejaus sukūrimo džiaugiasi medžioklės dvasia, kultūra, verte ir Lietuvoje, ir pačiame pasaulyje“, – A. Truskausko mintimis dalijosi p. Alfreda. 

Iš Ignalinos varpinės

Negerai, bet mane taip pat persekioja slogutis, kad viskas galėjo būti kitaip. Ne Mindūnų bendruomenei kitaip, o mums, Ignalinos kraštui. A. Truskauskas turėjo idėją šį muziejų įkurti Ignalinos krašte. Vyko A. Truskausko derybos su tuometiniu rajono meru Broniumi Rope ir tuometiniu Aukštaitijos nacionalinio parko direktoriumi Eminueliu Leškevičiumi. Dabar jau nedrabstysime sutręšusių lapų, tačiau faktą konstatuosime – Ignalinoje muziejaus nėra, nes jis įkurtas Molėtų krašte. Nepaisant to, kad šio muziejaus dėka galėjome būti žinomi viso pasaulio medžiotojų bendruomenėse (ir ne tik), tai dar netenkame (sezono metu) maždaug po 300 lankytojų. Ar tai svarbu Ignalinai?.. Gerai dar, kad turime Stripeikių senovinės bitininkystės muziejų, turime išties įdomų ir unikalų muziejų Didžiasalio „Ryto“ gimnazijoje, šiemet taip pat švenčiantį 30-metį, tačiau jis lieka daugiau moksleivių bendruomenių lankomu objektu. 

Kita vertus, Ignalinos krašte sodybas turintys miestiečiai ne kartą išsakė mintį, kad visai nenorėtų Ignalinoje jokio judėjimo. Jiems reikia tylos, ramybės, idealiai sutvarkytos aplinkos ir vienos kitos didelės parduotuvės, kur galima rasti visko, ko reikalauja didmiesčio sąlygomis išugdyta jautri miestiečio siela. Pramonė ir investuotojai į mus nežiūri, nes esam per maži. 

Vakar teko bendrauti su įstaigos vadovybe, bendradarbiaujančia su lektorių komanda, kurioje yra ir psichologų-psichoterapeutų, padedančių kolektyvams ieškoti tinkamiausių sprendimų įvairiose šalies kampeliuose. Jau ne vienerius metus į Ignaliną atvažiuojantys specialistai niekaip neranda priežasties, kodėl tik mūsų rajono žmonės, gyvenantys tokiame nuostabiame krašte, yra tokie liūdni, depresyvūs, viskuo nepatenkinti ir tematantys negatyvą. Iš kur tokios nuotaikos? Atsakymą ras specialistai. Tačiau kol jie ieško priežasties, mes aiškiai žinome, kodėl nesame mėgstami. Nelaimėliai užkrečia žmones savo pesimizmu ir negatyvumu. Štai kodėl nuo mūsų visi bėga, ar bent jau lenkia dideliu lanku… Gal mūsų rajono ilgalaikę strategiją reikia pradėti kurti nuo masinio gyventojų „apsivalymo“ ir perprogramavimo? Drastiškų pokyčių reikia ir rajono Tarybos narių užmojų kloduose ir mąstymo magistralėse. 

Autorės nuotr.