Parodyti dėmesį – turbūt daugiausia, ką gali padaryti žmogus žmogui. Gera žinoti, kad esi svarbus, reikalingas. Ir tai lyg žinutė, jog gyvenimą gyveni prasmingai, teisingai. Trečiadienį, rugpjūčio 1 d., drauge su Linkmenų seniūnu Jonu Alekna ir Linkmenų bendruomenės nariais viešėjome pas mokytoją Kazimierą Kardelienę, gyvenančią ir Linkmenyse, ir Šiauliuose, o tądien šventusią 90-ies metų jubiliejų. Tikrai neprailgo tos kelios valandos inteligentų šeimoje, net priešingai – užtvirtinimo įsitikinimus ir taisykles, kuriomis vadovaujasi net kelios žmonijos kartos. 

Linkmenyse užsukome į gražiai tvarkomą (gana natūraliai) seniausią kaimo sodybą. Paaiškėjo, kad neseniai vykdant kaimo ir namų surašymo projektą, užfiksuota, kad Kardelių šeimos namas skaičiuoja 200-uosius metus ir oficialiai yra seniausias. Ji statė Kazimieros dukros Ritos proprosenelis iš nesakintos medienos, todėl dar ir šiandien namas tvirtas, o prie gonkų atvykstančius pasitinka autentiškai taip pat du šimtus metų išgulėję laiptų funkciją atliekantys akmenys. 

Mūsų dienos herojė, jubiliatė Kazimiera, pasitinka pasipuošusi ir su daina. Ir nors moteris nerimauja dėl pablogėjusios klausos ir regėjimo, tai svečiams, ir matyt, artimiesiems svarbiausia ir džiugiausia – dėl jos puikios atminties, šviesaus proto ir saikingo humoro. Be jokios abejonės svečiai jubiliatei skyrė nuoširdžiausius palinkėjimus, gražiausias gėles, austą jubiliejinę juostą ir seniūno vadovaujamą „Ilgiausių metų“. 

„Gimiau ir augau Šiškiniuose. Kartą atėjus į šokius, pamačiau savo būsimą vyrą ir įsimylėjau. Kitų nebereikėjo. Man patiko viskas, ką jis darydavo. Kai žiūrėjau, kaip jis ant skersinio sportuoja, atrodė, kad širdis iš krūtinės iššoks… Taigi, netrukus parvažiavau iš Šiškinių į Linkmenis, į šiuos namus. Dirbau Linkmenų mokykloje, deja, neilgai – 3 metus. Nes grėsė kalėjimas. Už ką? Parvažiuodama atsivežiau savo siuvimo mašiną „Singer“. Tai buvau įskųsta ir apkaltinta, esą turinti spausdinimo mašinėlę, gaminanti praklamacijas ir kabinanti jas ant stulpų. Gerų žmonių dėka buvom įkalbėti „bėgti“. Abu mokėmės Švenčionių mokytojų seminarijoje, bet po tokių gyvenimo posūkių persikėlėme į Šiaulius. Taip atsidūrėme visai svetimame krašte, tačiau gyvenime buvome gana sėkmingi ir su darbais, ir su gyvenamuoju plotu, ir su draugais. Deja, asmeniniame gyvenime patyrėme labai daug skausmo. Pirmagimė dukra Rita gyvenimą nuėjo išties sėkmingą, o štai jaunėlis Tomas daug kentėjo. Būdamas 27-erių jis pateko į avariją ir 9-erius metus, iki gyvenimo pabaigos, buvo pusiau paralyžiuotas. Sunku ir jam, sunku ir mums matyti jo kančią ir širdgėlą…“ – pasakoja Kazimiera. 

Mokytoja Kazimiera buvo pelniusi Geriausios mokytojos vardą Šiauliuose. „Mama buvo ir griežta, bet ir vaikų mylima mokytoja. Visi viršininkai ir miesto gydytojai stengdavosi vaikus leisti mokytis tik pas ją. Vienas iš mokinukų padovanojo mokytojai savo jau gerokai suskaitytą knygelę, kaip atminimą, užrašė savo padėką už pirmąją jo perskaitytą knygelę mokytojos dėka. Ši knyga mamai – geriausia dovana. Ji ją saugojo, paskui aš perėmiau, o dabar ji liks mūsų vaikams ir anūkams… “, – sako dukra Rita. 

Daug dar Kazimiera ir jos dukra Rita išdalijo mums gyvenimo paslapčių prie kavos ir vaišių. Abi moterys šiltuoju metų laiku gyvena Linkmenyse, o žiemą iškeliauja į Šiaulius. Taip jau susiklostė, kad šie namai – visos jų šeimos traukos centras. Kai tik gali, suvažiuoja ir 4 anūkai su šeimomis, ir 6 proanūkiai. Mokytoja Kazimiera prasitaria, kad akylai stebinti ir svajojanti čia, Linkmenų krašte, parinkti ir kokių žentų jauniausioms šeimos atžaloms, bet kad pasirinkimas gal kiek ribotas… 

Juokauti galima į valias, bet didžiausius pokštus iškrečia pats gyvenimas, nelabai ir paklusdamas mūsų planams. 

Kai seniūnas J. Alekna palinkėjo Kazimierai ilgų gyvenimo metų, ji iškart pertraukė „O, ne ne… nereikia ilgų metų be sveikatos… Nori sveikatos, o metų lai būna tiek, kiek leis sveikata“. 

Autorės nuotr.