Skip to content

Gerais norais pragaras grįstas?

Žmonijos bėda ta, kad ji per visą gyvavimo laiką taip ir neįsisąmonino, kad visi žmonės mąsto skirtingai. Nežinia, kodėl mums visiems paprasta apie tai kalbėti, bet praktiškai pritaikyti negalime. Gal per daug žiūrime filmų, kuriuose režisierius laviruoja taip, kaip jam norisi ir kaip jis tikisi išgauti reikiamą emociją? Realybėje šimtu procentų prognozuoti kito žmogaus veiksmų negalime niekada… 

Dūkštiečių kriaušės

Laikraščio puslapiuose pasidalijome vidiškiečio patirtimi apie vaišingumą, praeivius kviečiant už dyka pasiimti obuolių. Didžiuodamasi pati savimi, dūkštietė Bronė taip pat nusprendė būti vaišinga ir į kartono dėžutę pridėjusi kriaušių, padėjo prie namų, užrašiusi raštelį, kviečiantį vaišintis. Jai nespėjus pasidžiaugti gražiu poelgiu, kur buvus, kur nebuvus prisistatė etatinė Dūkšto seniūnijos valytoja Nijolė, tvarkanti aplinką prie daugiabučių, ir, tas kriaušes išpylusi po medžiu, kartono dėžę ir suglamžiusi raštelį išmetė į konteinerį. Gražiais darbais ir pavyzdžiais įkvėpta dūkštietė pasijuto lyg šaltu vandeniu aplieta… Ir daryk, žmogau, gerus darbus, dalinkis, rodyk dūšią, būk draugiškas… Nesakau, kad blogi žmonės supa mus. Tikrai ne. Tiesiog mes esame per daug skirtingi, o tų skirtumų įtakoje poelgiai, darbai ir veiksmai mus pačius labai skaudina, vargina ir net varo į neviltį.

Vienam atrodo, kad dalintis yra teisinga ir būtina, kitas temato ne vietoje padėtas atliekas. Vienam atrodo, kad būti patriotu, mylėti savo kraštą yra įgimta ir savaime suprantama, o kitas mąsto, kad kraštas ir valstybė turi jį mylėti – viskuo jį dosniai apdovanoti ir tada jis pagalvosiąs apie tą meilę ir patriotiškumą. 

Žudikai mūsų keliuose

Kunigas Marijonas Savickas piktinosi ir sielojosi dėl itin žiaurių ir neatsakingų vairuotojų mūsų keliuose. Kelyje Ceikiniai–Mielagėnai, netoli Krikonių, toje pačioje vietoje per gana trumpą laiką nudaužti jau du gandrų jaunikliai. Gandralizdyje šalia kelio pravažiuojantį kaskart sveikindavo trys gandriukai. Dabar telikęs vienas. Du jauniklius žiaurūs ir neatsakingi vairuotojai partrenkė ir paliko ant kelio. „Nesuprantu, kokiu greičiu važinėja vairuotojai, kai leistinas yra 90 km/h, kad nesugeba pristabdyti, kai ant kelio pamato paukštį? Juk jis taip pat reaguoja ir traukiasi. Jei greitis normalus, neturi kilti problemų pristabdyti automobilį ar prasukti šonu, nebent… keliuose važinėja žiaurūs žudikai, kurie specialiai taip daro. Jei žmogus nesunkiai partrenkia dėl malonumo Lietuvos nacionalinį paukštį – gandrą, tai gali greit nusibost paukščius naikint ir imsis daugiau adrenalino sukeliančios veiklos – žmonių trankymo. Nebežinau, ką ir pasakyti. Vargu ar prisibelsi prie tokio žmogaus dūšios ir sąžinės, bet bendroje maldoje kviečiu tikinčiuosius prašyti tokiems žmonėms atsivertimo, praregėjimo…“, – sakė kun. Marijonas. 

xxx

Vienoks ar kitoks žmogaus elgesys – neprognozuojamas dalykas. Niekada nesuprasime, kokie veiksniai daro įtaką žmogaus charakteriui ir polinkiams. Bet kuri tiesa ar taisyklė nėra absoliuti, nes viskas, kas iki šiandien buvo tiesa, rytoj gali būti juokingu paistalu. 

Nežinau, ar suprasite mane, bet būtent dabar prisiminiau dr. Broniaus Šablevičiaus istoriją apie nenugalimuosius ir, mano manymu, ji labai aiškiai atsako į mūsų kausimus. Eidamas į darbą (iš Ignalinos į Palūšę) Bronius pastebėjo žiedą krauti besiruošiantį minėtą invazinį augalą ir jį nupjovė. Po kelių dienų ir vėl jis suformavo žiedą, ir vėl ketino subrandinti ir paleisti į laisvę tūkstančius sėklų. Bronius ir vėl nupjovė. Atėjo ruduo, augalas užmigo. Kitą pavasarį jis su viltimi ir vėl atgijo. Bronius, žinoma, to tik ir laukė. Ir taip jiedu „galinėjosi“ trejus metus. Ketvirtą pavasarį Bronius nustėro pamatęs, kad to augalo nebėra, bet toje vietoje daugiau nei kvadratiniame metre ploto pridygę dešimtys mažiukų „sosnovskiukų“. „Aš pasidaviau ir palikau jį ramybėje. Mane nugalėjo augalas…“, – sakė Bronius.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje