Ignalinos krašto žmonių sąmonėje Žolinė tolygu Ceikinių „Kaimynų pasiutvakariui“ ir Stripeikių „Medkopiui“. Metams bėgant, tokios skirtingos, bet savo prasme panašios šventės taip stipriai susitapatino, jog vienos neįsivaizduojame be kitos. Jei kalbame apie vieną, net ir neįspėti iškart galvojame ir apie kitas dvi. Bendras jų vardiklis – žmogus ir gamta. Tik šiais metais „kalendorius“ sužaidė savaip. „Medkopyje“ susitiksime trečiadienį, rugpjūčio 15-ąją, o Ceikiniuose ūžėme praėjusį sekmadienį. Drauge su kaimynais šventėje dalyvavo ir rajono meras Henrikas Šiaudinis su žmona Danute, Seimo nariai Gintautas Kindurys ir Vytautas Rastenis su žmonomis, rajono tarybos nariai Robertas Mačėnas ir Alfonsas Gasparavičius, Ceikinių seniūnas Saulius Zabolevičius su šeima ir nesuskaičiuojama gausybė kraštiečių. 

Žolinės atlaidai  

Išaušęs sekmadienio rytas visus sukvietė į Žolinių atlaidus Ceikinių bažnyčioje. Visus pasitikęs ir pasveikinęs kun. Marijonas Savickas sakė: „Kasmet švenčiama Dievo Motinos paėmimo į dangų šventė mini Marijos mirtį ir jos kūno paėmimą į Dangų. Marijos kūno apsaugojimas nuo suirimo yra ženklas, kalbantis apie būsimą kiekvieno iš mūsų kūno prisikėlimą laikų pabaigoje. Marijos dangun paėmimo šventė yra labai sena – visoje Bažnyčioje ji buvo švenčiama nuo VI a. Pirmiausiai pradėta švęsti Rytuose ir buvo žinoma kaip Dievo Motinos Užmigimo (Dormitio) šventė. Seniausias rašytinis dokumentas, minintis tikėjimą Marijos kūno paėmimu dangun, siekia IV a. – jis pavadintas „Šventosios Dievo Motinos užmigimas“.

Nuo pagonybės laikų likusi Žolinė, įvedus krikščionybę, buvo sutapatinta su bažnytine švente – Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena.

Pasakojama, kad po Kristaus nukryžiavimo jo motina liko gyventi pas apaštalą Joną. Po Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo, bet vietoj kūno kape rado tik žolynų pilną karstą – Mergelė Marija buvo paimta į dangų. Tuomet danguje esą pasirodė moteris, apsisiautusi saule, su Mėnuliu prie kojų ir dvylikos žvaigždžių vainiku ant galvos. 1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija pateko į Dangų su siela ir kūnu, paskelbė dogma. Rugpjūčio 15-oji yra seniausia ir garbingiausia Marijos šventė.

Per Žolinę bažnyčioje šventinamos puokštės savo sandara simbolizuoja gyvenimo, pasaulio pilnatvę.

Po šv. Mišių kun. Marijonas, tradicinės liaudiškos muzikos šventės „Kaimynų pasiutvakaris 2018“ globėjas, tikinčiuosius pakvietė linksmintis miestelio estradoje. 

„Kaimynų pasiutvakaris“                 

Šventės vedėjai Judita ir Ugnius kvietė – „Lietuvos laisvė – tai žodžiai, Lietuvos šimtmečio metais skambantys vis dažniau. Šio skambesio pakylėti, gėrimės laisva Lietuva, gėrimės gimtaisiais Ceikiniais bei čia šurmuliuojančia Žolinės švente. Tai pasiauskim kaimynėliai, kol dar žydi žolynėliai Ceikiniuose su kaupu, liekim dūšias ant laukų…“

Smagiais šokiais šventę pradėjo Švenčionių m. kultūros centro šokių kolektyvas „Trepsis“, o jų šokius jausmingomis dainomis palydėjo Ceikinių kaimo kapela „Keiziai“. Šventėje dalyvavęs rajono meras H. Šiaudinis džiaugėsi ir kvietė: „Kaip ir klebonas Marijonas sakė, pasimeldėme, o dabar pasilinksminkime… Tradiciškai Žolinė sutraukia gausybę žmonių į Ceikinius. Ir tai labai smagu. Smagu matyti jus visus besišypsančius, bendraujančius. Šie metai – ypatingi metai Lietuvai. Labai džiugu, kad visas mūsų rajonas įsitraukė į akciją, pagerbiant 1918–1919 m. savanorius, kurie gynė mūsų jauną valstybę. Iki Antrojo pasaulinio karo beveik visas mūsų rajonas nebuvo Lietuva, tik Linkmenų seniūnija, ir tai ne visa. Itin reikšminga ir svarbu, kad šio krašto žmonės, gyvendami net ne Lietuvoje, ėjo ginti Lietuvos, kuria tikėjo. Paminklinė lenta ir Ceikiniuose mums visiems primins, kada ir kaip prasidėjo mūsų valstybė Lietuva. Džiaugiamės Žolinės švente, užaugintu derliumi, kurį jau dauguma sudorojot, džiaugiamės kaimynais, kurie švenčia drauge su mumis, dėkingi ir šios šventės organizatoriams. Labai džiugu, kad jau daug metų šauniai bendrauja ir bendradarbiauja ir seniūnija, ir bažnyčia, ir kultūros puoselėtojai, drauge organizuoja bendrus renginius, susibėgimus. Linkiu Jums visiems gražios šventės ir geros likusios vasaros“.

Drauge meras įteikė ir padėkos raštus žmonės, kurie prisidėjo prie Ceikinių krašto garsinimo. Astai ir Sauliui Čibirams – už aktyvią veiklą ir šeimos vertybių puoselėjimą bei Ceikinių garsinimą, Kęstučiui Čepuliui – už aktyvią bendruomeninę veiklą, ir, žinoma, šios šventės organizatorei Rūtai Kajėnei.

Žolinę drauge šventęs G. Kindurys dėkojo seniūnui S. Zabolevičiui ir renginio organizatorei R. Kajėnei, kad šiemet, kaip ir kasmet, pakvietė dalyvauti šventėje. „Mūsų žmonėms turbūt nereikia net laikraščio paskaityt ir internete panaršyti, nes susiklosčiusi gili tradicija rugpjūčio viduryje Ceikiniuose švęsti Žolinę ir „Kaimynų pasiutvakarį“. Noriu padėkot ir organizatoriams, kad jau 15 metų tęsiama ši tradicija, o ypač šventės dalyviams, kad jie taip noriai ir entuziastingai joje dalyvauja. Linkiu, kad visi žvalūs, stiprūs ir laimingi po metų vėl čia susitiktume, kad vėl pasimelstume, vėl pasidžiaugtume, pasikalbėtume, pasidalytume gera nuotaika“, – sakė G. Kindurys. 

Sveikatos ir ištvermės, smagių akordų linkėjo ir Seimo narys V. Rastenis.

Seniūnas S. Zabolevičius džiaugėsi svečiais ir gražia švente, dėkojo už dalyvavimą organizatoriams ir įteikė padėkas atvykusiems kolektyvams. 

Po palinkėjimų ir pasveikinimų, vėl įtraukė smagi ir tranki muzika. Klausėmės Biržų kultūros centro „Kaziuko“ kapelos, Naujosios Vilnios muzikos mokyklos auklėtinių Juditos ir Jauniaus Čibirų dueto. Šventę grėsmingai ir audringai baigė Adutiškio kapela, kurioje įsitaisę ir dvi visiems pažįstamos mielagenskos. „Girdžiu vis šiušenat, kad mielagenskos atvyko. Taip, mielgenskos, bet mes šiandien atstovaujam Adutiškiui. Kaimynai su kaimynais visada tyri draugiškai sugyventi, drauge švęsti, džiaugtis ir net liūdėti. Tai darome mes, mielagenski ir adutiškianski, ir jūs taip darykite“, – kvietė kapelos narė Aldona Černiauskienė. 

Pagauti vasaros šėlsmo, Ceikinių estradoje sukosi ne tik pirmosios rajono poros, bet ir vietos gyventojai, kiti svečiai. 

Tranki, smagi ir įsimintina šventė. O ar galėtų būti kitaip? Kai profesionalai dirba savo darbą, pasitelkdami ne tik žinias ir protą, bet ir dūšią – rezultatai pranoksta lūkesčius. Jau vieša paslaptimi tapo ir tai, kad į Ceikinius vykstama ne tik gerai praleisti laiką, bet ir pasisemti organizacinės patirties. 

Kuo geriausios kloties šventės globėjui kun. Marijonui bei kultūros puoselėtojams R. Kajėnei ir seniūnui S. Zabolevičiui, šventės rėmėjams ir dalyviams ir iki susitikimų kitais metais! 

Mintys

Pragariška taisyklė ir yra pragariška taisyklė, nes ji nepaiso jokių taisyklių. Jei šventė pravyko sklandžiai, tai buvo tokių, kurie akivaizdžiai bandė parodyti nepasitenkinimą. Gal geriau tokiems žmonėms būtų likti namuose ir tenkintis būnant patiems su savimi? 

Vienas žinomas senelis atvyko į šventę su kelerių metukų anūkėliu. Jam nupirko džeržgiantį šautuvą ir įteikė į rankas. Vaikas yra vaikas. Bet suaugusieji, mano manymu, yra tam, kad padėtų tam vaikui susiorientuoti šiame pasaulyje, patartų, paaiškintų. Nežinau, ar girdėjo tas senelis mero žodžius, ar įsigilino į juos, ar tik palinksėjo galva ir automatiškai paplojo, nes ploti pradėjo tie, kurie klausėsi. Meras kalbėjo apie mūsų valstybę, apie pagarbą ją gynusiems žmonėms, apie dėmesį ir kits kito svarbą mūsų gyvenimuose… Vaikas visą renginį įjungęs garsą džeržgino tą šautuvėlį, taikydamas į orą, į žemę, į žiūrovus, į koncertuojančius, o senelis lyg ir nekurčias, ir ne aklas, bet nei girdėjo, nei matė. Net ir po to, kai buvo gražiai vaiko paprašyta „nešaudyti“ į nieką, nes mes švenčiame, šalia buvęs senelis net nesureagavo.

Net nežinau, ko labiau gaila – vaiko, jo senelio ar mūsų Nepriklausomybės šimtmetį švenčiančios valstybės, kurioje gyvena ir tokie seneliai…

Autorės nuotr.