Skip to content

Didingi ir skambūs Mielagėnų jubiliejai

Rugpjūčio pirmąjį savaitgalį didingai nugriaudėjo trys tarpusavyje itin glaudžiai persipynę jubiliejai – Mielagėnų miesteliui suėjo 250 metų, Mielagėnų vidurinei mokyklai – 70 m., kun. Marijono Savicko tarnystei Mielagėnuose – 35-eri. Tokią reikšmingą ne tik Mielagėnams, bet ir visam Ignalinos kraštui dieną bendrai maldai į iškilmes atvyko vyskupas Darius Trijonis, rajono meras Henrikas Šiaudinis, vicemeras Laimutis Ragaišis, Seimo nariai Gintautas Kindurys ir Vytautas Rastenis su šeimomis, rajono Tarybos nariai Robertas Mačėnas, Alfonsas Gasparavičius, Onutė Zaleckienė bei gausybė kitų svečių, bendruomenių ir, žinoma, pačių mielagėniškių. 

Susitikimas prie mokyklos

Jaudinančiai prasidėjo šeštadienio rytas Mielagėnuose. Žmonės ruošėsi, puošėsi ir judėjo link mokyklos, šiemet švenčiančios 70-ies metų jubiliejų. Buvusių mokinių ir mokytojų laukė ir pati mokykla. Vėl atsivėrė visos klasės, regis, net dar labiau pailgėjo ir taip ilgi koridoriai. O iš slapčiausių spintelių ir stalčiukų „iššoko“ praeitį menantys seni sąsiuviniai, raidelės, knygos, vaikų piešiniai, nuotraukos, albumai. Antrojo aukšto didžiajame koridoriuje išrikiuoti suolai, o ant jų sudėliotos vėliavėlės su lapais sąrašams, nekantriai laukė kiekvieno buvusio ir šiandien atvykusio mokinio ranka įrašomos jo pavardės…

Prieš užeidami į mokyklą, buvusieji mokiniai išsirikiavo prie centrinių durų. Juos iškilmingai pasitiko Ignalinos viešosios bibliotekos Mielagėnų filialo vyr. bibliotekininkė Rima Misiūnienė su savo pagalbininkais. 

„Šiandien vėl atveria duris Mielagėnų mokykla. Gal atrasite joje savo paliktą pėdsaką, gal iš nuotraukos pažvelgs seniai nematyto draugo ar mokytojo akys, o gal išgirsite seniai girdėtą pažįstamą balsą ir bruožuose bandysite įžvelgti pirmąją meilę, draugą ar draugę ar brangiausią mokytoją. Šio renginio sumanytoja, ilgametė šios mokyklos mokytoja, vėliau dirbusi ir direktore, o dabar jau 10 metų esanti bendruomenės pirmininkė Valė Švarcienė. Deja, po sunkios ir sudėtingos ligos ji sveiksta namuose ir negali būti su mumis. Bet mes siaučiame kuo geriausius linkėjimus ir palaikymą savo plojimais…

Į mūsų mokyklos istoriją telpa ir mūsų šalies istorija. Ji labai ilga, vingiuota, o jos sutrumpintą variantą galite rasti mūsų paengtuose lankstukuose. Šiandien mokykla reorganizuota, renovuota. Dabar čia ir seniūnija, ir biblioteka, seklyčia, bendruomenės patalpos.

Visi žinote, kad ne visi bendraklasiai ir mokytojai galėjo ateiti. Atminimui tų, kurių jau niekada nesutiksime šios žemės kelyje, mokytoją Joną Juodagalvį kviečiu uždegti simbolinę ugnį“, – sakė R. Misiūnienė.

Pagarbiai žengęs link mokyklos, mokytojas J. Juodagalvis ryžtingai pareiškė: „Mes – ne melagių Mielagėnai, mes – mielieji Mielagėnai. Sveikinu visus ir kviečiu to niekada nepamiršti. Mes nenusileidžiame niekam ir tikiu, kad nenusiliesime ir toliau. Lenkiuosi prieš jus visus“. 

Mokytojui J. Juodagalviui uždegus simbolinę ugnį aukure, tylos minute pagerbti mirusieji. 

Kalbėję XIX-os laidos abiturientai, siuntė gražius žodžius buvusiems draugams ir mokytojams. O XXV-osios laidos abiturientai buvusių mokinių sodintoje alėjoje prie mokyklos nusprendė pasodinti 

savo medį. Jie atvežtą šermukšnį perdavė seniūnei Mildai Bielinienei, idant ji, kaip Mielagėnų šeimininkė, rastų jam deramą vietą ir pasodintų jį. 

Įžengiančius į mokyklą mokinius ir mokytojus palydėjo ir anksčiau dažnai mokykloje skambėjusių, buvusių mokinių Valentinos ir Jelenos Špakovų dainos. 

Šventės užkulisiai

Mielagėnų mokyklą per visą jos gyvavimo laiką baigė 43 abiturientų laidos. Iš I ir II laidų buvo atvykę po 1 mokinį, iš III, baigusių mokyklą 1953 m., atvyko 3. Gausiausia buvo XIX-oji laida – atvyko net 14 mokinių. Iš viso sąrašuose suskaičiuota 200, tačiau ne visi atvykusieji ir užsirašė, mat atvykti spėjo tik į šv. Mišias. 

Šiai šventei buvo pagaminta 160 medalių, kuriuos sukūrė R. Misiūnienė ir rado jiems rėmėjų, o pagamino juos jau žinoma mūsų krašto keramikė Jolita Bužinskienė. 

Kaip jau žinote, šios pirmosios šventės „garvežys“ – Valė Švarcienė. Jos galvoje užgimė šventės scenarijus ir planas. Buvo jis perkeltas ir į projektą, pateikta paraiška finansavimui gauti Žemės ūkio ministerijai. Deja, pirmą kartą per daugelį metų ir gausybę projektų, finansavimas šįkart nebuvo gautas, todėl viską reikėjo padaryti „kažkaip“. O tas „kažkaip“ – eiti su ištiesta ranka ir prašyti. Tai turbūt „juodžiausias“ darbas, labiausia organizatorius alinantis psichologiškai.  

Mielagėnų aktyvui, rengiantis šventei, šįkart vadovavo R. Misiūnienė (intelektualioji dalis) ir laisvalaikio organizatorė Aldona Černiauskienė (energingo ir sunkaus darbo reikalaujanti dalis). Viena kitą papildydamos moterys, „išgavo“ puikų rezultatą.

„Ką jūs, ką gi aš dariau, tik skambinėjau ieškodama rėmėjų ir derindama informaciją, laiškus rašiau, kūriau ir maketavau lankstinukus, skelbimus, rinkau informaciją, medalio modelį pagaminau, na ir dar garso aparatūrą išrūpinau. Mano bendraklasis turi firmą „Audiocomas“, tai jis jau ne viename renginyje mus gelbsti, ypač kai turime labai patikimų žmonių, kurie puikiai elgiasi su aparatūra. Tai mano kaimynai Augustinas ir Gabrielius Bieliniai. Tai tiek aš ir tedariau… O visur lankstė ir viską „dėliojo“ A. Černiauskienė. Beje, labai gražius varpelius ir kitas kompozicijas ir augalų pagamino Jolanta Galatiltienė“, – pasakojo R. Misūnienė.

Kai kiekvienas daro tai, ką sugeba geriausia, rezultatas nenuvilia. Ir nors pagrindinis renginio sumanytojas ir planuotojas išėjo iš rikiuotės, kolegos, bendruomenės narės, tikrai nenuvylė nei jos, nei visos bendruomenės, atvykusios į šventę. 

Laiškas „Mūsų Ignalinai“ ir mielagėniškiams 

Esu nuolatinė „Mūsų Ignalinos“ skaitytoja, kaskart laukianti laiškininko, pasirodančio su „Mūsų Ignalina“. Perverčiu laikraštį ir visada pirmiausia atsiverčiu Linutės rašytus straipsnius, skaitau juos po kelis kartus, išsikerpu. Man patinka jos mintys, jos širdimi parašyti tekstai. Artima jai jaučiuosi ir dėl to, kad mano a. a. vyras, visada medžiodamas su jos seneliu Albertu, vis užsukdavo pas mus sušalę ir sužvarbę pasišildyti, arbatos pagurkšnoti, pasišnekučiuoti. Jaučiu, kad ir Linutė yra mūsų gyvenimo dalis. O jos tekstuose sudėta šiluma Mielagėnų kraštui ir jos žmonėms dar labiau stiprina tą nematomą ryšį. 

Perskaičius laikraštyje apie Mielagėnų šventę ir vyskupo viešnagę, ilgai liejau ir džiaugsmo ir liūdesio ašaras. Labai norėjau šventėje būti ir aš. Esu palaužta ligos, persirgus insultą sveikstu ir iš naujo mokausi vaikščioti. Mintyse nepaleidžiu vilties, kad sustiprėjus ir pradėjus geriau vaikščioti, galėsiu apsigyventi Mielagėnų globos namuose, šalia savų žmonių ir kasdien lankyti jau kapinaitėse atgulusį vyrą. 

O šiandien noriu nuoširdžiai padėkoti Valei, Mildutei, gerb. kun. Marijonui Savickui ir visiems kitiems žmonėms, kurie myli Mielagėnus, rūpinais jais, aukština juos ir padeda klestėsi. Ačiū Linutei už pagerbtus – visada gražiai ir jautriai aprašytus – žmones ir jų darbą. 

Sveikatos jums visiems ir paprastos žmogiškos laimės, kuri apima visą žmogaus kelionę žemėje!

Alma TUNKIENĖ 

Mokytoja, 5-osios Mielagėnų mokyklos laidos abiturientė

Autorės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje