Naujausia Europos Sąjungos direktyva skelbia, kad nuo šiol ES piliečiai nebeturi teisės gadinti orą prieš vėją. Manoma, kad šis įvairių vertinimų susilaukęs visos ES liaudies rinktų deputatų sprendimas padės stiprinti teisėtą į ES įeinančių šalių valdžią ir išmuš bet kokį teisinį pagrindą iš po kojų tų, kurie iki šiol mėgina pūsti prieš vėją ir atlikti panašius smerktinus veiksmus.

O gal kas nors galėtų taip iš karto pasakyti, kokia Briuselio priimta direktyva buvo naudinga Lietuvai? Jau nekalbu apie tai, kad vargu ar kuris nors skaitytojas galėtų įvardinti direktyvą, kuri ką nors leidžia. Ne, visos jos tik draudžia, tik suvaržo. Kol kas dar tik vienos direktyvos nėra: skelbiančios, kad už kitų direktyvų nevykdymą nurodytų: „Žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę – sušaudymas“.

Pasiklausykite politikų, kurie aiškina, kad į Europarlamentą išrinkti Lietuvos atstovai turi rūpintis ne siaurais savo šalies, o plačiais ES interesais. Normalia kalba tai reiškia: jeigu tai nenaudinga Lietuvai, užtat naudinga didesnėms, tai yra, daugiau atstovų turinčioms šalims, vadinasi, tai naudinga Lietuvai. Neaišku? Man irgi, bet taip turi būti. Demokratija.

Priimant įvairias ES direktyvas, tai yra, įgyvendinant visas laisves ir teises bei rūpinantis ES gerove, aktyviai dalyvauja ir ES parlamento deputatai iš Lietuvos. Ne per seniausiai žiniasklaida pranešė, kad tarp aktyviausių europarlamentarų – ir socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė, kuri oficialiai per ketverius buvimo Europarlamente metus kalbėjo 1060 kartų.

Sakykime, kad V. Blinkevičiūtė čia niekuo dėta, kad čia Briuselio biurokratai sugeba geriau dumti akis, negu sovietmečiu tai darė „Pravda“, „Tiesa“ ir kita spauda kartu sudėjus. Apskritai „kalbėti“ Europarlamente reiškia gauti vieną, pusantros arba dvi minutes savo nuomonei išdėstyti. Beje, pabandykite per dvi minutes įrodyti kolegoms, kad balsuoti reikia ne taip, o anaip… 

Pasirodo, kad į „kalbėjimą“ Briuselis įskaičiuoja ir vadinamuosius rašytinius paaiškinimus po balsavimų: po to, kai viskas nuspręsta, kiekvienas europarlamentaras turi teisę pateikti paaiškinimą, kodėl jis balsavo vienaip ar kitaip. Šis paaiškinimas jokios reikšmės

ar įtakos neturi, jis keliauja į archyvą.

Tai štai, V. Blinkevičiūtė per ketverius metus kalbėjo ne 1060, o 124 kartus, tai yra, aštuonis su puse karto mažiau, negu skelbiama oficialiai. Čia dar nieko, štai skelbiama, kad Viktoras Uspaskichas kalbėjo 236 kartus, o iš tikrųjų – nė karto, visi jo „kalbėjimai“ – paaiškinimai po balsavimo, kuriuos paprastai rengia europarlamentaro padėjėjai.

Galima sakyti, kad europarlamentarai iš Lietuvos vis tiek nieko padaryti negali, kad iš viso Europarlamente dirba 751 jo narys, tad Lietuvos balsas tiesiog negirdimas. Bet jeigu prisiminsime, kas darėsi Maskvoje, vadinamajame liaudies deputatų suvažiavime, prieš tris dešimtmečius – tada deputatų iš Lietuvos ne daugiau buvo, o jų balsas tikrai buvo girdimas.

O šiais laikais – ar bent kartą mūsų atstovai išėjo iš salės, protestuodami prieš Lietuvai nenaudingą sprendimą? Atrodo, niekam tai net į galvą nėra atėję. O kad to nebūtų – Lietuvos atstovai sėdi (susodinti) pagal partijas: vieni prie raudonųjų, kiti prie žaliųjų, treti – prie raudonai žaliųjų.

Bet jokiu būdu nesakysiu, kad Lietuvai nereikėtų savo atstovų į Briuselį siųsti. Juk ten trylika žmonių iš Briuselio gauna žmonišką („orią“) algą. Ir statistika šiek tiek pagerėja, ir šiaip – nereikėtų pykti, kad kažkam pasisekė už dyką tokius pinigus gauti.

Greitai turėtų pasirodyti direktyva, nustatanti, koks rašalas gali būti naudojamas tatuiruotėmis. Ką gi, kol kas, matyt, nieko svarbesnio nesugalvota. Bet tai, aišku, ne pabaiga. Ir jeigu direktyvos dėl oro gadinimo dar nėra – sulauksime.