„I nepamislytum, kad šitakia laimė aplunkytų beskubant in biteles, Medkopio švintėn. Gi kelių mum pastoja gražiausys žalčiukas. Stojam i mes, i visa ailia mašinelių paskui mus. Žaltys – geroji namu dvasia, glabėjas i duoktorius, kitep do šaukiamas Aušliaviu. Anas i bitelių namais pasrūpina, i mum gal gerumo nepaškaduis. Nuvingiavo brungusiai Minčias girias takais, nelaisdamas ažmirštie, kieno valdosu esam, i kam ažu viskų diekavotie turim“, – sakė renginio vedėja Sigutė Mudinienė (Aukštaitijos nacionalinio parko kultūrologė). Niekada nesikeičia Medkopio šventės nei vieta, nei laikas. Rugpjūčio 15-ąją Stripeikių bitininkystės muziejuje, kaip ir prieš tris dešimtis metelių, dūzgė Medkopio pabaigos šventė visu smagumu. 

„Kap visadu, obuoliam žemėn bumsint, pievom pakvipus medum, ateinam mes prie Austėjas i Bubilo aukuro šviesios ugneles ažkurtie. Kad aukštai dungun mūs mislias nuneštų, kad visi bičiuliais taptumėm ir visi bičiuliais suveitumem i razeitumem. Skambant gražioms sutartinėms, visi nuvilnijo link Austėjos ir Bubilo aukuro uždegti šviesiąją Gabiją, paaukoti duonos ir medaus.“

„Atanešėm tau, šviesioja ugnela, tau, Austėja, ir tau, Bubile dievaiti, duonos kepalėlį juodos. Ugnelį pamaitinsme ir jūs dūšelas numalšinsme, kad Austėja Motinele jaunas bitelių šeimas ir mūs jaunas šeimynas saugatų, kad Bubilas labai spiesties neduotų ir stiprias šeimynas peržiem išlaikytų. Medaus lašelį Austėjai Motinelai, kad pati soti būt ir šeimynas bitelių sotintų, medaus lašelį Tevuliui Bubilui, kad labai toli spietelių nenuskraidintų, kad visi namo pargrįžtų. Medkapia švintėj medum i duonu turi visi dalinties, kad visus juos galetumem bičiuliuosna inrašytie ir kožnais metais atvažiuotumėt su šypsenu, su geru nuotaiku, visi sveiki ir drūti išvažiuotumėt ir vėl in mus sugrįžtumėt…“

Paaukoję dievaičiams ir susibičiuliavę, visi su giesmėmis patraukė į muziejaus amfiteatrą. Juk reikia ir pasilabinti, artimiau susipažinti ir apsidovanoti.

„Įžengdami pro mūsų vartus ir paaukoję po 1 Eur, tapote oficialiais Medkopio šventės rėmėjais ir bičiuliais. Dėkoju jums ir sveikinu. Gerų jums ateinančių metų, skanaus medaus, ramios ir saldžios žiemos, o prieš tai – vaisingo ir produktyvaus rudens. Tikimės, kad gerai pas mus praleisite laiką ir kitais metais vėl sugrįšite“, – sakė Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direktorius Gedas Kukanauskas. 

Kokia gi šventė be garbių svečių, o jų šiemet taip pat į valias. Ir visi su geromis žiniomis ir net dovanomis. 

Rajono meras Henrikas Šiaudinis su žmona ir dukra bei rajono vicemeras Laimutis Ragaišis dovanojo transportą, vežusį žmones į šventę ir iš jos bei įgarsinimą šventei su pačiu operatoriumi. „Visas katalikiškas pasaulis šiandien švenčia Žolines, kartu ir mes. Šią ypatingą dieną pagerbiame darbščiausią žemės gyvūnėlį – bitutę, gaminančią patį saldžiausią ir gardžiausią patiekalą – medų. Čia, Aukštaitijos nacionaliniame parke, turime unikalią vietą, kur pristatyta visa medaus gavybos ir vartojimo kultūra. Už tai esame dėkingi šventės sumanytojams ir rengėjams. Būkime dėkingi organizatoriams ir tradicijų puoselėtojams“, – linkėjo meras H. Šiaudinis. 

Atidėkodami už gražius darbus ir žodžius, merui bičiuliai įteikė didžiulį gardžios juodos duonelės kepalą, įpareigodami pasidalyti juo su kultūros ir sporto centru. 

Muziejaus siela, vadovė Danutė Indrašienė, visuomenei pristatė du labai svarbius muziejui žmones. „Aleksandras Pupkevičius ir Mindaugas Bridžius – du puikūs bičiuliai, besibičiuliaujantys tarpusavyje. Tai itin retas, unikalus pavyzdys visai Lietuvai. Jų bitės kartu, jie prekiauja kartu ir nejaučia jokios konkurencijos. Jų dėka muziejaus bitynas atgimė su superaukšta kvalifikacija. Muziejaus bitynas tapo ir kilmingų bičių užuovėja, todėl kad A. Pupkevičius veisia kilmingas bites, turinčias dokumentus. Pas mus gyvena Bachvasto rasės bitės. Tai žmogus didžiąją raide, kuriam gali paskambinti vidury nakties pagalbos, o jis be jokio pykčio ir pasipūtimo pasakys: „Tarnauju bitėms ir muziejui“. Ačiū Aleksandrui už tarnystę! 

Midaugas Bridžius – muziejaus bitininkas. Jis kartu su uošviu Stanislovu Čiriku prisidėjo prie bityno kūrimo ir padovanojo bičių šeimas. Paskui bites Mindaugas atėjo į muziejų ir tikrai už simbolinius pinigėlius prižiūri muziejaus bites. Bitės klesti, medų neša, o svarbiausia – yra taikios“, – pristatydama ir sveikindama bičiulius pasakojo D. Indrašienė. 

ANP kolektyvas taip pat nuoširdžiai dėkoja Aurelijui Kvederui, Kostui Čepuliui ir Remigijui Šemekliui už eksponatus muziejui ir jau nuo šiandien juos įrašo į bičiulius. 

Su visa gimine į bičiulius įsirašė ir garsaus bitininko Jono Balžeko sūnus taip pat bitininkas, mokslininkas Jonas Balžekas, o į šventę atvyko su pilnom rezginėm idėjų ir dovanų. 

„Esu lankęsis muziejuje ne kartą. Pamatęs, kaip jis išgražėjo ir kokia įvairia veikla užsiima bei kiek daug įvairių žmonių suburia, Danutės Indrašienės dėka abu nusprendėm, kad muziejus, plėsdamas kryptis, galėtų vykdyti įvairesnę edukacinę veiklą. Turiu tėvelio sukauptą nemažą biblioteką apie bičių pasaulį, tad, manau, reikia, kad literatūra turėtų ir galėtų naudotis ir visi tie, kurie domisi bitininkyste.

Ši vieta, muziejus, tampa vienintele vieta bitininkystei, mat vis mažiau žmonių pasirenką mokslininko darbą, nes maži atlygiai, jaunus žmones sunku pritraukti. Ko nepasakysi apie patį bitininkavimą. Bitininkų kasdien daugėja. Tai labai džiugina, nes pati bitininkystė atneša labai didelę naudą ne vien bitininkui, o apskritai visai žmonių gerovei. Per apdulkinimą mes gauname apie  proc. maisto, kuriame dalyvauja bitės, todėl jas reikia saugoti, tausoti ir rūpintis jomis. 

Labai vertinu veiklą, kuria dabar užsiima muziejus ir dėkoju D. Indrašienei, sveikinu ir įteikiu pirmąją knygą iš kolekcijos jai į rankas“, – sakė J. Balžekas. 

Tą dieną ne tik visi džiūgavo ir pokštavo. Radosi ir minutėlė kita rimčiai. Bitučių darbymečio metą vienas paskui kitą mus ir biteles žemėje paliko šio muziejaus įkūrėjai ir ilgamečiai puoselėtojai Bronius Kazlas ir jo žmona Birutė. Tylos minute pagerbtas jų atminimas. 

Visą dieną muzikos skambesys lydėjo kiekvieną bičiulio žingsnį. Skambėjo Molėtų kultūros centro sutartinių giedotojų grupės „Alsūnė“, folklorinio ansamblio „Tonatsyuyts“ iš Armėjinos respublikos, Jerevano miesto, „Agnė ir Andrius akustiškai“, bei nuostabiųjų „Baltųjų varnų“ dainos. 

O paslaptingiausiose muziejaus vietose šurmuliavo bičių produktų, kulinarinio paveldo ir tautodailės darbų mugė bei amatų kiemeliai. 

Eilės nusidriekę visur. Būreliai trypčiojo prie Eriko, kuris su šeimyna vaišino išskirtinio skonio midumi ir pasakojo apie jo gamybą. „Vaikų darželis“ įsikūrė keramikės Jolitos valdose, mat vaikai lipte prilipo, norėdami kiekvienas išbandyti pirštelių miklumą ir smagumą jais liečiant šlapią molį. Netruko smalsuolių ir prie žolininko-moklsininko Mariaus, kuris ne tik gausybę paslapčių apie žolelių naudojimą sveikatai išpasakojo, bet ir patiems leido susigrūsti sveikuoliškos, gardžiai kvepiančios druskos. Žolynų rišimo edukacija užbūrė pulkus dailiųjų mergelių, kurioms patarimus žarstė Edita, juostas vijo ir su Algirdu, ir su Domantu… O kur dar piešiniai ant veiduko, ir čia pat išsukto medaus ragavimo akimirkos. 

Neįmanoma praeitį pro A. Breidoką nepaklausus, iš kur jis metai ir iš metų semiasi jėgų šypsotis visu kūnu. Žmogus iškelia rankas į Dangų ir sako: „Saulelė, žemelė, vandenėlis… gamta man duoda jėgų ir neleidžia susiriesti ragan. Juostų vijimas taip pat gydo nuo šimtų ligų. Didžiulis energijos klodas yra pirštų galiukuose. Atsisėdi vyti juostų ir nereikia nei indijų, nei japonijų… nusimeti visą nereikalingą informaciją ir susikoncentruoji tik į vijimą. Ir jauti kaip… tavo stogas nuvažiuoja, tada sugrįžta, tada vėl nuvažiuoja, o sugrįžta jau kaimyno, nuvažiuoja kaimyno, sugrįžta savas… Tai ir yra gyvenimas. Taip gyvame mudu su žmona ir mūsų penkios atžalos, palikę jau gimtus namus, taip gyvena. Jūs tik pažiūrėkite, kaip gyvenime yra. Paklausk kanclerio nuomonės, tą patį pasakys ir kanclerio žmona, paklausk seniūno, tą patį pasakys ir seniūnienė, paklausk kunigo, tą patį pasakys ir kunigo gaspadinė… Tai viskas paprasta. Klausant širdies, toks tokį suranda ir tada gyvenimas būna harmoningas. Jei bandai apgauti likimą, apgauni save ir tada skaudžiai už tai moki visą gyvenimą. Nori būt laimingas – niekur neskubėk. Šimtą kartų apgalvok, ko reikia tau į kelią ir tik tada išeik. Jei nepadarysi to, teks dešimtis kartu sugrįžti ko nors pasiimti, sugaiši begales laiko ir taip liksi nei pasilikęs, nei išėjęs. O šiaip gimęs žmogus privalo tik numirti, daugiau visiškai nieko jis neprivalo…“.

Autorės nuotr.