Šią vasarą tiesiogine prasme galima vadinti šimtmečio vasara, nes tiek saulės, tiek šilumos ir giedro dangaus vargu ar ankstesnėmis vasaromis buvo. Būdavo karščio bangos, kurios tęsdavosi savaitę dvi, o šįkart tęsiasi visą vasarą. Šiemet įsiliejau į „diplomuotų“ (gavau pensininko pažymėjimą) senjorų gretas, bet per savo daugiau nei šešių dešimčių metų patirtį tokios vasarėlės nemenu. Baigiantis rugpjūčiui, vasara iš tropinės virsta klasikine lietuviška, kai šiltos dienos dažniau kaitaliojasi su vėsesnėmis, tačiau šilumos dar į valias. Ir rugsėjis, sako, žada būti šiltesnis už įprastą…

Ignalinoje siaučia paskutinė daugiabučių namų renovacijos banga, kuriai ir šiųmetė vasara labai palanki. Tik ta banga, kaip jau įprasta, vienur banguoja visa jėga, kitur plakasi be rezultatų. Žaviuosi Aukštaičių g. 44-ojo ir 46-ojo namų renovuotojais ukrainiečiais. Jauni vaikinai pradėjo ir per porą mėnesių be stabčiojimų liūto dalį darbų padarė, liko tik mažos darbų „uodegytės“ ir aplinką sutvarkyti. Dirbdavo nuo 7 ryto be poilsio dienų. Kitur pradeda darbus, dvi tris dienas patriukšmauja ir savaitei vėl dingsta. Matyt laukia, kol rudens lietūs ims merkti. Ar neapžioja per konkursus susižertų daugybės darbų? Kitur kitokių problemų vėjai paberia. Štai Aukštaičių g. 31-ojo namo gyventojos, save vadinančios „našlių namu“, sujudo, kai į kiemą privežė naudotų, aptrupėjusių baltų silikatinių plytų. „Privežė senų, o mes mokėsime kaip už naujas?“, – samprotauja žmonės. Nors Būtų ūkio vyr. inžinierius Aleksandras Dolgovas MI patikino, kad senos plytos skirtos tik po padėklais padėti, tačiau žmonės įsitikinę, kad šiomis senomis plytomis ant stogo ventiliacines angas mūrys. Atseit, taip jau Vidiškėse buvo padaryta. Čia patarimas vienas – kiekvieno renovuojamo namo gyventojai patys stebėkite darbų kokybę ir, matydami, kad kažkas ne taip, kelkite triukšmą, reikalaukite paaiškinti ar pasiaiškinti. Taip ir su tom plytom – žiūrėkit, kur jos keliaus: po padėklais ar ant stogo…

Vakar minėjome vienas iškiliausių Atgimimo pradžios datas – 1988 ir 1989 m. rugpjūčio 23-osios įvykius. Šią dieną 1988-aisiais Vilniuje, Vingio parke, pirmąkart susirinko iki tol neregėta 200-tūkstantinė minia, ištroškusi permainų ir laisvės. Tuomet žodžiai „laisvė“ ir „nepriklausomybė“ garsiai dar netarti, bet kiekvienam ten atėjusiam buvo suprantami ir geidžiami. Tas mitingas buvo didžiojo kelio pradžia, po jo mažai kas abejojo, kad vėl pasiseks „užtvenkti upės bėgimą“, buvo aišku, kad sprogo laisvės užtaisas, kuriam detonatorius taip pat šią dieną, tik prieš metus, 1987-aisiais, buvo uždegtas pirmajame po Kalantos susideginimo 1972 m. politiniame mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo, kurį surengė Lietuvos laisvės lyga, įkurta mūsų kraštiečio Antano Terlecko ir jo bendražygių. Mano kartos žmonėms galvas svaigino iki tol draustų trispalvių spalvų vynas, iki tol negirdėti tiesos žodžiai, tarpusavio santykių gaivumas. 

Menu, tarsi tai būtų buvę vakar, ir 1989-ųjų rugpjūčio 23-osios Baltijos kelią. Kaip važiavome, savo kryžių statėme, kaip stovėjome ir tikėjome tuo, ką darome, ko siekiame. Tuomet dirbau dar vieninteliame kitame rajono laikraštyje, todėl menu ir kitas tų dienų akimirkas, kai vieni kolegos šaipėsi iš rengiamos akcijos, sakydami, kad Baltijos kelias – „vaikiškas pasilaikymas už rankelių“ ir ten jie nevažiuos, kitai kolegei pats Sąjūdis buvo „nuotaka purvinu nuometu“. Kai dabar spaudoje paskelbtuose įtariamų KGB bendradarbių sąrašuose randi tų kolegų pavardes, tampa aišku, iš kur kojos dygo…

Tuomet, mums besikeliantiems, grūmojo Kremlius, tebegrūmoja ir dabar, jau ant kojų atsistojusiems. Kol turime tokį kaimyną, o tiksliau – tokį kaimynų prezidentą, saugūs jaustis negalime. O kas labiau pasirūpins mūsų saugumu, jei ne mes patys. Šią savaitę Vyriausybė partijas pakvietė pasirašyti susitarimą dėl artimiausio dešimtmečio Lietuvos gynybos politikos. Pagal projektą partijos įsipareigotų nuosekliai didinti finansavimą gynybai, kad 2030 m. krašto apsaugai būtų skiriama 2,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) – puse procentinio punkto daugiau nei planuojama šiemet. Visos partijos linkę pritarti tokiam susitarimui, tik vieninteliai G. Palucko socdemai pareiškė, kad greičiausiai šio siūlymo nepalaikys. Priežastys miglotos. Girdi per 12 metų „vyriausybės keisis, seimai keisis, ekonominis ciklas taip pat, nebus taip, kad viskas nuolat augs“. Paskutinis partijų susitarimas dėl gynybos ir saugumo politikos pasirašytas 2014 m., iškart po Krymo aneksijos. Svarbiausią jo nuostatą – gynybai skirti 2 proc. BVP – numatoma įgyvendinti šiemet. Dabar svarstoma pasirašyti naują susitarimą, bet priešinasi socialdemokratai…

Visiems gero savaitgalio, moksleiviams – paskutinių vasaros džiaugsmų paskutinę savaitę prieš naujus mokslo metus, kurie rajono mokyklose prasidės rugsėjo 3-iają, pirmadienį.

Redaktorius