Rugpjūčio 23-oji Lietuvos istorijoje tarsi koks likimo kodas. Ši data net keturis kartus įsirėžė į naujausią mūsų istoriją. Šią dieną 1939-aisiais Hitleris su Stalinu mus pasidalino ir šis faktas buvo ilgai slėptas nuo mūsų, 1987-aisias prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje saujos drąsių disidentų iš LLL (Lietuvos laisvės lygos) surengtame mitinge tas gėdingas 1939-ųjų paktas pirmąkart viešai paminėtas, 1988-aisiais, įsikūrus Sąjūdžiui, rugpjūčio 23-iąją Vingio parke įvyko jau drąsus, iki tol neregėtas 200-tūkstantinis mitingas, reikalaujantis panaikinti pakto pasekmes, ir pagaliau šią dieną 1989-aisiais tas reikalavimas patvirtintas dar pasaulyje neregėta Baltijos kelio akcija. Tad ši diena mums yra ypatinga, minima kiekvienais metais. Iki 2009-ųjų rugpjūčio 23-ąją ant iškeltų trispalvių buvo rišami juodi kaspinai, nes pati diena vadinosi Juodojo kaspino diena. Vėliau diena pavadinta Europos diena stalinizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio diena. Jau diena be juodų kaspinų.

Šiųmetė rugpjūčio 23-oji Ignalinoje paminėta Ignalinos Švč. M. Marijos gimimo bažnyčioje. Pradžioje dekanas kun. Vidas Smagurauskas, padedamas dar dviejų kunigų, aukojo šv. Mišias. Jis sakė: „Dėkokime Dievui už Baltijos kelią, jo dėka mes jau daugelį metų esame laisvi. Baltijos kelias – tai žmonių dvasinio pakilimo vaisius. Aš kartais pats save klausiu – ar galimą jį pakartoti? Gal ir galima, bet jis bus jau kitoks, nes mūsų dvasia prigesusi…“

Stalinizmo aukos buvo pagerbtos tylos minute. Po to pristatyta literatūrinė kompozicija „Viską saugok, atmintie“. Kompoziciją pristatė aktoriai Česlovas Stonys, Saulius Sipaitis ir Pranas Zaremba. Joje aštria retorika kalbėta apie žuvusius, kentėjusius ir apie tautos budelius, kurie buvo už tai atsakingi. Skambėjo partizanų dainos, buvo skaitomi Antano Rūko, Vytauto Cinausko, Jurgio Zauerveino, Andriaus Vištelio, Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Bložės eilėraščiai, rašytojos Vandos Juknaitės, vyskupo Teofiliaus Matulionio mintys.

Prieš Mišias rajono meras Henrikas Šiaudinis apsilankė prie tremtinių kryžiaus ir padėjo gėlių. Minėjime jis  priminė Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo aplinkybes ir jo pasekmes. Prisiminė neregėto masto Baltijos kelio akciją, kurioje trijose Baltijos respublikose dalyvavo 1,5 mln. žmonių (tikslaus dalyvių skaičiaus, beje, nėra, skirtinguose šaltiniuose minimi įvairūs skaičiai iki 2,5 mln.). Susikibusių rankų grandinė tąkart nutįso 600 km nuo Vilniaus per Rygą iki Talino. „Sau ir savo valstybei palinkėkime stiprybės, sugebėjimo naudotis laisve ir kad daugiau niekada nebūtų tokių gėdingų ir pražūtingų susitarimų, skaudžių netekčių. Sveikatos ir stiprybės dirbant savo kraštui ir pagarbos Lietuvai…“, – baigdamas linkėjo meras H. Šiaudinis.

Prasidėjus literatūrinei kompozicijai jos autorius ir vienas iš atlikėjų Č. Stonys sakė, kad pradžioje kompoziciją norėjęs pavadinti „Banditai“. Kai tai pasakė vienai pažįstamai, ta nustebusi paklausė, apie kokius banditus jis kalbės. „Aš krūptelėjau, negi dar yra žmonių, kurie 29-aisiais nepriklausomybės metais nežino, kas buvo banditai? Pagalvojau, kad tokių nežinančių gali būti ir daugiau, todėl kompoziciją pavadinau „Viską saugok, atmintie“. Aktorius sakė, kad šis  kūrinys yra absoliučiai dokumentinis, jame nėra nieko išgalvoto. Pateikiami tik faktai, skaitomi dokumentai, leidžiami garso įrašai su banditų kalbų ištraukomis, dainuojamos to meto dainos, taip pat ir rusiškos, skanduojami idiotiški komunistiniai lozungai. Įvardinti ir svarbiausi tautos budeliai, melo skleidėjai: Josifas Stalinas, Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Kazys Preikšas, Petras Raslanas, Henrikas Zimanas, Domas Rocius. Jų didelio formato nuotraukos renginio metu buvo išrikiuotos prieš žiūrovus. 

O tų dienų realybė buvo klaiki ir žiauri: į gyvulinius vagonus riksmų ir verksmų fone grūdami tremiamieji į Sibirą, kruvini partizanų lavonai išbadytomis akimis ir nupjautais lytiniais organais miestelių aikštėse, nesibaigiantys patriotų tardymai NKVD rūsiuose, šūviai ir aimanos. Visi šie liudijimai ir dabar skambėjo baugiai ir šokiruojančiai. „Lietuva buvo skandinama kraujo jūroje, melo vandenyne.  Ir vis dėlto išliko… Lietuvos Partizanas, karo tribunolo nuteistas mirti, kreipiasi į mus: „Nebijau mirties. Tik, Dieve mano, vieno bijau, kad mano tauta neprarastų atminties, kad niekas niekada neminės mano vardo, kad nueisiu į užmarštį, į juodą nežinią… Todėl vis meldžiuosi, Dieve, neatimk iš mano tautos atminties!“, – citavo partizano žodžius Č. Stonys. 

Bažnyčioje buvo ir Algirdo Mykolo Brazausko gerbėjų, todėl jiems teko pasijusti nejaukiai, kai jų numylėtinis buvo prilygintas tiems patiems banditams. Tai nebuvo vien tušti žodžiai, buvo skaitomos ištraukos iš A. M. Brazausko kalbų, taip pat pasakytų jau Atgimimo metais. Galiu paliudyti ir aš. Tik įsikūrus Sąjūdžiui, teko Vilniuje dalyvauti viename pirmųjų jo mitingų 1988 m. birželį ar liepą, atrodo, išlydint išrinktus deputatus į Maskvą, SSRS liaudies deputatų suvažiavimą. Kai A. M. Brazauskas buvo pakviestas kalbėti, minioje nedrąsiai iškilo dar akiai neįprasta trispalvė. Būsimasis prezidentas garsiai pasakė: „Kol tas skuduras (trispalvė) ten bus, aš nekalbėsiu…“

Kompozicijoje ryškinta mintis, kad pavojus išlieka dar didelis. „Kadaise dainavome – pabudome ir kelkimės. Pabudome visi, bet ar visi atsikėlėme? Dar daug Lietuvoje tarybų Lietuvos, daug jos besiilginčių, dar vis kyla bangos, siekiančios pateisinti tai A. Sniečkų, tai kitų veikėjų darbus, girdi, ir jie dirbo Lietuvai. Todėl mes kalbame ir sakome – tauta, neprarask atminties! Kad mūsų neįveiktų niekas – nei raudoni, nei žali“, – sakė aktoriai.

Autoriaus nuotr.