Skaičiau – girdėjau, kad gyvenimas Lietuvoje sparčiai gerėja. Ir atlyginimai kyla, ir automobilių perkame daugiau, negu kokie latviai ar estai, kurie, girdi, šiaip jau yra mus aplenkę. Net ir pensijos nuolat didinamos.

Štai taip – tik kažkodėl gyvenančių ant skurdo ribos per metus padidėjo, o kodėl taip yra, niekas suprantamai nepaaiškina.

Kalbas apie didinamus atlyginimus vadinčiau kalbomis apie kažką tokio, kas dedasi kažkur kosmose. Kaip dabar jaunimas, į rusus nusižiūrėjęs, pradėjo sakyti: kažkoks kosmosas. (Gal tada būtent senimas sako: „Hemorojus“.) 

Matyt, ne su tais žmonėmis bendrauju, nes nepažįstu nė vieno, dirbančio privačiai ar valdišką darbą, kuriam per metus būtų atlyginimas padidėjęs. Pati šiokį tokį darbelį dirbu – kiek pernai man mokėjo, tiek ir šiemet moka. Kas duomenis apie tą padidėjimą sugalvojo? 

Sakoma, tokie statistikos duomenys. Bet kam konkrečiai atlyginimai kilo, jeigu ne kaimynams ar pažįstamiems? Didžioji paslaptis. 

O kaip kainos? Čia statistika jau pasirengusi duoti atsakymą. Turi ji produktų krepšelį, kuris, girdi, per metus nepabrango. Arba bent pabrango labai nedaug, tiesiog nepastebimai, ir tai galima paaiškinti sezoniniais svyravimais… Ne aš taip aiškinu, statistikai.

Bet kai nuolat skaitinėji visokius internetinius laikraštukus, dažnai surandi: ir tas pabrango, ir anas, o štai tas būtinai pabrangs. Štai savaitgalį skaitau: bulvės šiemet brangs dvigubai. Beje, į būtiniausių pirkinių krepšelį bulvės neįrašytos – pataisykite, jeigu klystu.

Valdžia pažadėjo neleisti prekybininkams kelti kainų. Labai gražus pažadas. laukiau tokio pažado. Taigi, valdžia uždraus didiesiems prekybos tinklams dirbti sekmadieniais, ir tada produktai atpigs. Matyt, tada ūkininkai tas pačias bulves pradės prekybininkams pigiau pardavinėti, o smulkiosios krautuvėlės, kurias valdžia žada gelbėti, sekmadieniais apskritai viską dalins už dyką. 

Man atrodo, šiais visuotinių draudimų laikais paprasčiau būtų uždrausti sekmadieniais valgyti. O kodėl gi ne – juk gerti tauta jau sėkmingai atpratinama, jau ir Ignalinoje išgėrusio piliečio nebepamatysi, belieka po truputį atpratinti žmones valgyti. Sekmadieniai be ėdimo būtų tik pirmas žingsnis, bet ir tai tada gyvenimas – pasiskaičiuoti labai paprasta – atpigtų septintadaliu.

Nors žinote – apsidairius matai, kad žmonės ne taip blogai gyvena. Jeigu paklausi, kaip taip pasiseka, aiškina gestais – kad atitinkamos tarnybos neįrašytų, Visokie masiuliai su Steponavičiais jau prisišnekėjo, niekam nesinori jų pėdomis sekti. Nors kiti ir sako: nieko jiems nebus, bet nervų daug kainuoja. Ir dar sako: jeigu Lietuvoje už vagystę kirstų rankas, Seime vietoje mygtukų būtų pedalai.

Štai kad ir tos pačios mašinikės: manyčiau, kad šiais laikais paprastą kledariuką nusipirkti vos ne kiekvienas išgali. Neperka jų nebent tie, kurie taip persigėrę, kad nesugeba pataikyti prie vairo atsisėsti. Tai irgi ne kažkoks prabangaus gyvenimo rodiklis, o neretai būtinybė: kaime, kai autobusas iki miestelio ne kasdien važiuoja, o taksi anksti ryte ar po darbo valandų neprisišauksi, nuosava mašina – vienintelė išeitis.

Ir pensijos, mums aiškina statistikai, nuolat didėja. Tiesa, lėčiau negu infliacija, bet didėja. Tik kai prisimeni, kad per metus benzino litras 15 centų pabrango, kad kovotojų už vištų gerovę pastangomis kiaušiniai greitai taps ekologiški ir kainuos bent keturis kartus daugiau, sveikuoliai prievarta privers sveikai gyventi – atpratins valgyti mėsą, kad bulvinė košė šią žiemą taps prabanga, kad apskritai visomis kainomis sėkmingai ir sparčiai vejamės Europą, ir atsiliekame nuo jos gal jau vien tik pensijomis, darosi nelabai smagu.  

Nors iš kitos pusės, ko čia pergyventi? Juk jeigu gyvenimas liūdnas, tai bent pensija juokinga.