Ruduo alsuoja į nugarą vėl versdamas išjausti tuos pačius ir naujus prisiminimus apie pirmąją klasę, pirmąjį kartą, naujus draugus, naujus mokytojus… ir, ką jauni žmonės dažnai pamiršta, apie naujas žinias ir galimybes. Žinios atveria žmogui duris į pasaulį visomis prasmėmis. O kas nenorėtų būti absoliučiu visažiniu? Tiesa, kartais žinojimas labiau baugina, nei nežinojimas, bet juk žmogui protas ir duotas tam, kad ji juo naudotųsi, jį lavintų ir eitų į pasaulį troškimų kupina širdimi. 

Nuo paskutiniųjų metų mokykloje mane jau skiria keturiasdešimt metų… Kai kam tiek – visas gyvenimas… O regis… rašiau vyresnėse klasėse, rašau ir dabar. Reportažus, apžvalgas, padejavimus ir pasidžiaugimus. Nesikeičia mokymosi pradžios pojūčio džiaugsmas, neišnyksta noras mokytis… bet tekstai skiriasi, džiaugsmas tylesnis ir gal kiek baugesnis… Jau yra skirtumas tarp temų ir tekstų, kuriuos rašiau seniau ir kuriuos rašau dabar. Vis dažniau skiriasi laikų vartojimas: anksčiau kalbėjau būsimuoju laiku, dabar, dažniausiai, būtuoju.