Mėgstame kalbėti apie ateitį ir planuoti ją. Tik ar tai – teisingas sprendimas. Juk ne be priežasties sklando ir posakis: „Žmogus planuoja, o Dievulis juokiasi“. Gal jau nebejuokinkime to Dievulio ir pasirūpinkime praeitimi? Praeitį reikia kurti. Ir ne kada nors, o šiandien pat. Mes turime šią nuostabią dieną. Rytoj ji bus praeitis. Jei stengsimės šiandieną užpildyti kuo gražesniais, įdomesniais dalykais, rytoj turėsime puikią praeitį. Ir kai mus veš mūsų praeitis, tai dėl ateities nebereiks sukti galvos. Šiandien yra mūsų vakar ir rytoj, arba kaip sakė „Titaniko“ herojė Rouz: „Kad nė viena diena nepraeitų veltui“.

Regis, ta linkme pasukę ir Ignalinos viešosios bibliotekos šviesuoliukai, gelbstintys mus nuo mūsų protų ir sielų tamsos. Pasakiau labai paprastai, ar net banaliai, kaip sakytų „elitas“, tačiau mane nepaprastai žavi paprastumas, nes viskas iš tikrųjų yra labai paprasta, tik mes mėgstame absoliučiai visur ir viską apsunkinti, idant parodytume savo reikšmingumą esą narpliojant ir analizuojant tuos išgalvotus sudėtingumus ir sunkumus. 

Kad nė viena diena nepraeitų veltui, vėl buvome pakviesti į Viešosios bibliotekos bendruomenei skirto projekto „Dvarų istorija žadina vaizduotę“ penktąjį renginį – pažintinę pamoką Antaprūdės dvaro sodyboje pas jos savininkę Vitą Balčiūnienę.

Išties neregėti mūsų krašto kampeliai gali atimti žadą. Neprivažiavus kelių kilometrų iki Linkmenų ir pasukus į kairę, už kelių šimtų metrų laukia staigmena. Tai didžiuliais, masyviais medžiais (kurie karo metu lapija pridengė ir išgelbėjo vienintelį dvaro pastatą, kaip aplink viskas buvo subombarduota) apaugusi sodyba, aplink tyvuliuojantys aštuoni prūdai (tvenkiniai), o jų viduryje sodybos pastatai. Namas, anksčiau buvusi raštinė – vienintelis išlikęs Antaprūdės dvaro pastatas, prie kurio ir susirinkome. Skambant Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos smuikininkių ir kanklininkių atliekamiems kūriniams, atsargiai prisijaukinta ši paslaptimi alsuojanti žemė. 

Kultūros tarybos remiamo projekto vadovė Laima Andrijauskienė džiaugėsi gausiu būriu dalyvių ir dėkojo partneriams, seniūnams bei dvarų savininkams, kurie noriai priima svečius ir padeda rengti renginius, o dvarai yra naujai atrandami ir vis kitaip prakalbinami, pasakoja savo išskirtines istorijas. Savo įdomių patyrimų žygį pavasarį pradėję privačiam gyvenimui ir kultūros renginiams duris atveriančiame Vidiškių dvare, projekto dalyviai per vasarą aplankė Kazitiškio dvarvietės parką, įspūdingas Kazokinės dvaro pastato liekanas, šalia kurių vyko istorijos pamoka su istoriku Salvijumi Kulevičiumi. Vėliau aplankytas bene didžiausiu šalies reabilitacijos centru tapęs Meikštų dvaras, kur koncertavo aktorius Gediminas Storpirštis. 

Į Antaprūdę, kaip ir į kitus dvarus, renginio dalyviai buvo pavėžėti. Tačiau iki sodybos nuo pagrindinio kelio siauru laukų keliuku teko ir kiek paėjėti. Ir šioje sodyboje dauguma renginio dalyvių lankėsi pirmą kartą ir anksčiau nieko nebuvo girdėję apie šią dvarvietę.

Šio krašto šeimininkus atstovaujanti Linkmenų bibliotekininkė Danutė Daubarienė papasakojo apie Linkmenų krašto dvarus ir dvarvietes, iš kurių žinomiausi Kavoliškės, Pakiaunio, Sidariškės dvarai. Kiek išlikę žinių, Antaprūdės dvaras priklausęs Kunigundai Matuševičiūtei Ručienei, vėliau jį valdę Gimžauskai. 1938 m. Antaprūdėje buvę dvi sodybos su 19 gyventojų.

Bibliotekininkė Laima Banienė dalijosi savo mamos prisiminimais. Visiems buvo labai įdomu klausytis šilto pasakojimo apie šiame name 8-erius metus gyvenusius Laimos senelius – Zofiją ir Juozą Borisevičius, kurie susilaukė dukrelės Stasės (Laimos mamos) ir sūnaus Kazimiero. Zofija tvarkė namus, virė valgį, skalbė, jos vyras prižiūrėjo sodą, rūpinosi gyvuliais, bitėmis. Buitis buvusi kukli. Tik valgomajame stovėjusi puošni indauja su gražiais indais. Ponai buvę geri, neskriaudė savo samdinių. Mažąją Stasę ponia mokė rašyti, skaičiuoti, padengti stalą, patarnauti ir net prancūzų kalbos. Laimos seneliui ponas skyrė žemės namui pasistatyti. Po karo dvarininkai Gimžauskai išvažiavo į Lenkiją, teko girdėti apie į Sibirą ištremtą jų dukrą ir Katynėje sušaudytą žentą, kuris buvo lenkų karininkas.

Dabartiniai Antaprūdės šeimininkai čia ramiai sau gyvena, ūkininkauja, augina avis, džiaugiasi savo medžiais, kalvotomis pievomis, kuriose ganosi žalmargės karvutės. Šioji sodyboje jau penktoji šios šeimos karta. Po kiemą vaikštinėja katinėlis, vardu Kunigas-Šėtonas, bėginėja draugiškas šunelis. Šeimininkė Vita rašo eiles, taigi ir savo pasakojimą ji pradėjo eilėraščiu apie namus, kuriuose gimė, užaugo, gimdė vaikus ir kuriuose dabar su vyru gyvena. 

Dvarininko Marijono Gimžausko namas stovėjęs už poros kilometrų nuo išlikusio namo, kuriame buvusi raštinė ir gyvenę samdiniai. Ponas pėsčias ateidavo į raštinę ir aptardavo reikalus. Jis buvo gydytojas, turėjo vaistinių, vaikščiodavo su savo dviem šunimis… Prieš dvejus metus sodybą aplankė dvarininko anūkė Kasia. Iš Lenkijos atvažiavusi viešnia labai džiaugėsi, kad čia viskas gražiai tvarkoma, kad jos protėvių žemė nėra apleista.

Kaip pasakojo šeimininkė, raštinės namas išlikęs beveik toks pat, tik pakeistas buvęs skiedrinis stogas ir atnaujintos langinės, taip pat pastatytas naujas kryžius. 

Sodybos šeimininkai, sakė, visada džiaugiasi svečiais ir šis renginys jiems buvo maloni staigmena. Jau ne vienerius metus šeimininkai priima čia norinčius organizuoti renginius ar net didžiulius festivalius. Ponia Vita dėkojo už gražią muziką ir mokytojoms Virginijai Stuglienei bei Jūratei Saulienei dovanojo po sūrį. Šeimininkams dovanoti bibliotekininkės Danutės keptas pyragas ir šakotis, kad jie prie arbatos prisimintų šias akimirkas.

Po renginio, prie buvusios dvaro raštinės, visi jo dalyviai keliavo keletą kilometrų (ratu, o tiesiai, kai anksčiau nebuvo miško, tai tebūtų du kilometrai) apžiūrėti vietą, kurioje stovėjęs pono namas. Teko gerokai paėjėti mišku. Tai, ką visi išvydo – ir nustebino, ir kiek nuliūdino. Iš buvusio rūmo beveik nieko nebelikę: tik pamatų neryškūs kontūrai, nulūžusių kolonų vietos ir pačios suskilę kolonos, samanomis užėję, kažin kur vedę nedideli laiptai ir rūsio akmenų siena… Jei ne čia atlydėjusi Vita, šios vietos niekaip nesurastum. Aplink miškas be jokių kelių ir takų, dar jauni, bet jau pakankamai aukšti medžiai sukilę ir ant pamatų vietos. Greit nesaugomą istoriją laikas paslepia. Tačiau ženklų dar likę. Bent jau tuos pamatus galima apvalyti, šalia kokį ženklą ar užrašą pastatyti. Projekto vadovė L. Andrijauskienė, paraginta žygeivių, pasiūlė Linkmenų seniūnui Jonui Aleknai surengti talką ir pakviesti projekto renginių dalyvius, vietinius gyventojus. Toks darbas būtų gražus projekto įprasminimas ir pavyzdys, kuris liudytų, jog istoriją ir praeitį kuriame patys.

Kaip priminė L. Andrijauskienė, dvarų istorija ir toliau žadins vaizduotę, dar vyks keli projekto renginiai. Rugsėjo mėnesį laukia edukacinė pažintinė kelionė į Paliesiaus dvarą, kur vyks edukacinė tapyba ir piešimas ant drobių. Spalį į kvies žygis „Senasis Daugėliškis – užmirštoji Mindaugo Voruta“ su žygeiviu Kęstučiu Čeponiu. Bus aplankytas S. Daugėliškio piliakalnis ir Čibirų giminės akmuo. Viso projekto metu vyksta akcija „Įamžink savo kraštą“. Jo dalyviai kviečiami fotografuoti ir piešti dvarus, jų architektūrą ir kraštovaizdį. Piešiantiems ir tapantiems pataria renginiuose dalyvaujanti dailininkė Nijolė Trinkūnienė. Vėliau nuotraukos ir piešiniai bus eksponuojami parodoje. Gruodžio mėnesį Paliesiaus dvare vyksiantį baigiamąjį projekto renginį vainikuos iš gražiausių, įdomiausių nuotraukų bei tapybos darbų sukurtas ir išleistas dvarviečių vaizdų ir renginių akimirkų fotoalbumas.

Autorės nuotr.