Gal ir reikėjo pakalbėti apie Šventojo Tėvo vizitą Lietuvoje. Bet apie tai jau daug pasakyta, turbūt viskas parodyta. Gal po kiek laiko, kai įspūdžiai ir mintys susiklostys, kai praeis šventinė nuotaika, galima bus kai ką pasakyti, juoba popiežiaus vizitas sutapo su Lietuvos žydų genocido atminimo diena, užgožė ją, ir tai kai kam labai nepatiko. Bet – palaukime.

O šiaip Lietuvos padangėje nieko naujo. Jeigu jau politologai rimtais veidais svarsto, kas laimės Lietuvos prezidento rinkimus, kurie bus dar tik po gero pusmečio, vadinasi, Lietuvoje nieko rimto nevyksta.

Iš tikrųjų, viena didžiausių problemų – leisti ar neleisti iš prezidento posto, kaip musei iš barščių, ištrenktam Rolandui Paksui kandidatuoti į Seimą ar prezidentus. Mat kažkoks Briuselio ar panašiai teismas, pasivadinęs Žmogaus Teisių teismu, nusprendė, kad už priesaikos sulaužymą skirti bausmę iki gyvos galvos – pernelyg žiauru.

Tą teismą galima suprasti. Myli jis nusikaltėlius be galo ir be krašto, nors tu ką. Kažkada žmogžudžiai už nusikaltimą atsakydavo savo galva. Paskui „humanistai“ nusprendė, kad pilietis žudyti kitus piliečius gali, o štai valstybė savo piliečiams už tai tuo pačiu atlyginti – jau ne. Mirties bausmė buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos.

Banditų teisių gynėjų organizacijoms ir šito pasirodė per daug. Jeigu žmogžudys nuteistas iki gyvos galvos – ką iš jo paimsi? Jokios advokatų paslaugos jam nereikalingos. O štai jeigu nuteistam iki gyvos galvos bus viltis išeiti iš kalėjimo anksčiau – čia jau kažkas iš to gali uždirbti. 

Ne, žinoma, reikia kalbėti tik apie tą viltį, apie humanizmą, kurį turi demonstruoti šiuolaikinė demokratiška valstybė. 

Žudiko aukų jokia valstybė negali prikelti? Kam apie tai kalbėti. Ir apskritai, apie R. Paksą pradėjau, o nuklydau iki kažkokių žudikų. Priesaikos sulaužymas – tai toks dalykas, už kurį labai griežtai bausti negalima. Štai ir pasigirdo iš Briuselio riktelėjimas: keiskit nuosprendį, suteikit R. Paksui viltį.

Svarsto seimūnai, leisti R. Paksui po 10 metų kandidatuoti, kur tik jo širdis geidžia, ar ne. Nusprendė – leisti. Bet dėl atitinkamos Konstitucijos pataisos dar reikės balsuoti du kartus, ir kiekvieną kartą „už“ reikės 94 balsų. O svarbiausia – balsavimas bus slaptas, ir manote, tiek balsų pavyks surinkti? 

Vieną kartą jau buvo bandyta, išėjo šnipštas.

Nesinori kai kam turėti rinkimuose tokį varžovą, kaip R. Paksas. Būtų pagal kokį nors kodeksą pasiūlę – bausmę iki gyvos galvos keisti dvidešimt penkeriais metais – seimūnai sutartinai būtų pritarę. Kas po tiek laiko bus, gal nė prezidento pareigų nebeliks, o jei dabar – mane nukonkuruoti gali.

Tokios baimės perdėtomis gali atrodyti, bet prisiminus, kaip R. Paksas prezidentu buvo išrinktas ir kas kodėl už jį balsavo…

Vienas kaimynas po tų R. Paksui pergalingų rinkimų aiškino: „Už Paksą balsavau, jis geras vyras, saldainius dalino“.

Ir nors iki prezidento rinkimų dar geras pusmetis, įdomu būtų paspėlioti, kuris kandidatas į prezidentus daugiau saldainių, bent jau pažadais, tautai išdalins. Juk, kaip anksčiau buvo įprasta sakyti, „vis dar pasitaiko“ tokių rinkėjų, kurie balsuoja ne už tą, kuris daugiausiai gali, o už tą, kuris daugiausiai žada.

Ir per pusmetį niekas nepasikeis. Tik gražbyliaujančių pažadukų pagausės.