Ir kas pasakys, kad 2018–2019 m. nėra patys ypatingiausi? Ir ne tik dėl to, kad tai Lietuvos šimtmečio rugsėjis, gausu Lietuvos šimtmečio pirmokų ir dvyliktokų ir pan. Šie mokslo metai paženklinti ir kardinalių permainų metais. Visko neapglėbsime. Kalbėsime tik apie vaikų maitinimą ugdymo įstaigose. Spauda „pleška“ nuo pasibaisėtinų teiginių ir komentarų. Skaitant kai kuriuos interneto portalų straipsnius, ima atrodyti, kad vaikams valgyklose patiekiamas ufonautų maistas, pagardintas kokia nors žalia gličia mase. Negana to, pasipiktinimai plaukia ir iš Ignalinoje, Didžiasalyje besimokančių vaikų tėvelių. 

Kas gi čia vyksta? Ar valdžia nemato ir negirdi nieko? Nejau jiems visai neberūpi vaikų nuomonė, sveikata?!. O valdžia ramiai pietauja tose pačiose valgyklose kaip ir mūsų vaikai, valgo tą patį maistą kartu ir nesupranta, kodėl mes čia juos už atlapų purtome. 

Tėvų mintys ir nuomonės

Motina su paaugliuke mergaite piktinosi, jog valgykloje duodamas raudonas vanduo be druskos ir be grietinės, kuriame plaukioja neatpažįstamos kilmės tirščiai, ir jis vadinamas burokėlių sriuba. Na, tikrai neramu. 

Kita motina guodėsi dėl pablogėjusios vaiko sveikatos, paūmėjusio gastrito, nes vaikas tokio maisto visiškai valgyti negali, o kadangi po pamokų gabus vaikas dar į keletą būrelių pakviestas, tai maždaug iki 15 val. kasdien „badauja“. Natūralu, kad tai kenkia vaiko sveikatai. Ir visiškai pagrįstas motinos nerimas ir net piktinimasis. 

Pasidalysiu ir savo patirtimi ir eksperimentais. Mano pačios vaikas nuo mokslo metų pradžios taip pat kategoriškai atsisakė valgyti valgykloje ir nešiojosi iš namų maistą dėžutėje. 

Tačiau buvo tėvų, kurie džiaugėsi, kad vaikams maistas labai skanus. 

Teisingumo dėlei, reikia pasakyti, jog yra vaikų, kuriems net tėvai nelabai gali įtikti, parinkdami maistą, kurį jie valgo, o būna vaikų, kurie vos pradėję tvirtai vaikščioti, šluoja nuo stalo silkę, rūkytą dešrą, pupelių mišrainę, obuolių pyragą ir vėl iš naujo silkę. Tikrai savo akimis mačiau abiejų tipų vaikų ir abu jie labiau kraupino, nei liūdino. Tai du kraštutinumai, bet tai nereiškia, kad jie turi būti pavyzdžiu ar atskaitos tašku vertinant situaciją.

STOP išankstinėms nuostatoms

Kol neįsibėgėjome, stabdykime. Supratau, kad teks „rizikuoti“ ir pačiai leistis į valgyklą išbandyti tų anekdotu virtusių žemaitiškų blynų su lęšiais ir cinamonu. Skamba tikrai šlykščiai! Tačiau, prieš eidama, lyg ir netyčia pakalbinau mero pavaduotoją Laimutį Ragaišį, kuris, kiek žinau, visais laikais nevengė šių maitinimo įstaigų. Drąsiai tebepietauja ir po naujovių įvedimo. 

„Taip, aš paskutinį kartą penktadienį pietavau Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijos valgykloje ir nežinau priežasčių, dėl kurių negalėčiau to daryti. Jau ne vienerius metus, dar iki eidamas dabartines pareigas, o dirbdamas Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje, reguliariai, maždaug kartą per mėnesį, pietaudavau čia. Kuo pasikeitė maistas nuo šių mokslo metų? Daug mažiau druskos, nėra cukraus, todėl gėrimai primena sulą. Ar jis skanus? Taip, maistas skanus. Valgiau guliašą. Sutinku, kad gal tokio apsunkimo ir stipraus sotumo nebeliko pavalgius, bet juk tai maistas jaunam, augančiam organizmui, o ne akmenis ritinėjančiam subrendusiam vyrui. 

Šitą situaciją kiekvienas gali iškreipti kokia nori linkme, bet iš tikrųjų tragedijos tikrai nėra. Maistas ruošiamas laikantis visų higienos normų ir vadovaujantis Vaikų maitinimo organizavimo tvarkos aprašu, tad pakenkti jis tikrai niekam nepakenks. 

Kas dėl to, kad kai kurie vaikai nevalgo. Manau, kad problema yra daugiau ne pačiame maiste, o išankstinėse nuostatose, ir pagarbos maistui jausmo nebuvime. Mėto maistą! Vien nuo šitos frazės siaubas ima. Kaip tada auklėjami mūsų vaikai, jei jie leidžia sau mėtyti maistą? Kaip mes esame išpaikinti, kad patiektas gražiai, švariai, tvarkingai ir sveikai pagamintas maistas mums bjaurus, neskanus ir dar visoks koks. Kaltas persisotinimas ir išpaikinimas, o ne virėjos, gaminančios maistą. Tėvams, mokytojams, auklėtojams reikia nuo mažens vaikui ugdyti pagarbą maistui, ugdyti maitinimosi ir pagarbos maistui kultūrą. Ir ne tik tai. Reikia mokyti vaiką, ir žinoma, pačiam stengtis atsirinkti, kas yra kas. Spaudoje pirmiausia ir ryškiausia šmėžuoja tie, kas tik turi pinigų ir kai reikia prakišti kokią nors sensaciją ar skandaliuką. Dabar visi, kas netingi, gali būti įvairių sričių ekspertais, žarsto patarimų, skelbiasi pranašais ir t. t. Madinga tas, madinga anas. Bet jūs man pasakykite, ar kai jums suskausta dantį, jūs einate pas santechniką ar pas odontologą? Tai ir kalbant apie mitybą, pirmiausia reikia klausyti moksliniame institute dirbančių savo srities specialistų, maisto technologų, o ne tris klases baigusios, iš dangaus nusileidusios „mitybos ekspertės“. Kodėl mes ignoruojam mokslą? Ugdykime vaikuose pagarbą maistui!“, – svarstė L. Ragaišis.

Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Gražina Mackonienė sakė, pati sulaukusi taip pat įvairių nuomonių dėl maitinimo: vieni skundėsi, kiti labai džiaugėsi. 

„Iš tikrųjų su nerimu laukėme šių permainų, tačiau mano pačios nustebimui ir džiaugsmui, rugsėjo 5 d. apskambinus visų rajono ugdymo įstaigų vadovus gavau informacijos, jog nesuvalgyto maisto nepadaugėjo. Tai reiškia, kad ir anksčiau, ir dabar vaikams kai kas patinka, o kai kas nepatinka. Visose rajono ugdymo įstaigose maitinama skirtingai. Mokyklų virėjai patys, vadovaudamiesi Vaikų maitinimo organizavimo tvarkos aprašu, gamina patiekalus, suderindami juos su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba. Tą garsiąją receptų knygą yra nusipirkusios kelios mokyklos, bet tikrai aklai jomis nesivadovauja“, – teigė G. Mackonienė. 

Eksperimentas

Vieną gražią popietę drauge su vaiku nuėjome į valgyklą. Aš paprašiau to, ką valgė vaikai, kurie gauna nemokamą maitinimą, ir tie, kuriems pietūs už tam tikrą sumą išperkami visam mėnesiui iš anksto. Sriubos ėmiau pusę porcijos (agurkinė su perlinėmis kruopomis). Manęs paklausė, ar reikia grietinės, o vaikams duodama be jos, nes toks reikalavimas. Antram patiekalui gavau bulvių košės su morkomis, iš žuvies ir dar kažkokių produktų pagamintą maltinį, šviežių daržovių salotų (kopūstų, pomidorų ir agurkų) ir per klaidą pasiprašiau padažo. Vaikas pasiėmė varškėčių. Jam jie labai patiko. Patiko ir sriuba, kurios įkalbėjau suvalgyti. Iš mano valgyto patiekalo jis teigiamai įvertino tik salotas. Nuo košės ir nuo to maltinuko žiauriai raukėsi. Man nepatiko tik padažas, nes ten buvo susmulkinti vandenyje virti česnakai, svogūnai, morkos ir ciberžolė. Svogūnas ir česnako virimas, mano manymu, –  išsityčiojimas iš šių daržovių, o kažkam – priešingai.  

Tačiau grįžęs į namus vaikas pats pareiškė, kad nuo šiol valgys valgykloje. Nudžiugau labiausiai, jau vien dėl to, kad nereiks sukti galvos dėl maisto įdėjimo. Tačiau, kaip supratau vėliau, tas mano džiaugsmas dabar virto nerimu. Ir kaip sužinojau, daugelio tėvų. Kol vaikas parvažiavo į namus, jo galvoje susisuko planas. Kai įdedu maisto dėžutę, pinigų neleidžiu neštis į mokyklą. O kai jis nutarė valgyti valgykloje, pinigus nešasi. Kadangi į valgyklą mažieji lydimi mokytojos, tai šiek tiek kontroliuojami valgant. Čia yra du būdai. Jei vaikui maistą išperki iš anksto, jis iš dalies liks nevalgęs. Jei įdėsi pinigėlį, jis nusipirks, ką norės (blyneliai ir varškėčiai einamiausi), o kai liks pinigėlių (o jų būtinai liks), vaikas juos išleis toje „velnio mašinoje“, kuri tapusi daugelio tėvų galvos skausmu. Šitą etapą jau praėjome ir mes. Pinigėliai išleisti „velnio mašinoje“, nors ne dėl to, kad valgyti norėjo. Sausainiai ir vafliai atsinešti į namus. Pasirodo, gražu ir pažaisti tuo aparatu. 

Kitą dieną valgiau burokėlių sriubą (tikrai normali), kepsnį su viso grūdo makaronais ir burokėlių salotomis. Skanu, bet natūrali mėsa mažiems vaikams tikrai neįveikiama. Pirmokams ją susmulkino mokytoja, o trečiokai taip ir liko nevalgę, nes jų rankelės dar nepajėgios jos įveikti. 

Išvada labai paprasta. Maistas valgomas ir net skanus. Gal tik per daug „prėskas“. Kita vertus, jis tikrai neapsunkina. O kaip teigė virėjos, jei jau labai neskanu, lašelį druskytės ar grietinės į sriubą vaikui, jei jis pasiprašys, tikrai duos. Visi į viską žiūri geranoriškai ir tos pačios virėjos ne mažiau jaudinasi dėl mūsų vaikų, nei mes patys.

Na, jei kasdien valgysime tokį maistą, mes garantuotai lauksime šventiškų sekmadienio pietų su šeima, gimtadienių, Kalėdų ir Velykų, ir tada vėl pajusime mėgavimosi skonių įvairove džiaugsmą ir atgausime malonumo valgant jausmą. Sutikite, juk dabar mūsų niekas nebedžiugina!

Apie „Velnio mašiną“ sveikuoliškoje aplinkoje ir Valstybinės maisto ir veterinarijos specialistų išvadas ir patarimus skaitykite kitame MI numeryje.