Artėja Tarptautinė muzikos diena. Ji kasmet spalio 1-ąją, kuomet ištuštėja mūsų sodai ir miškai, kuomet muzikos nemokyti paukščiai palieka mūsų padangę… Gal mėgdžiodamas gamtos dovanojamus garsus, gal dar kokių paskatų vedinas, senųjų laikų žmogus atrado garsus „išskiriančius“ daiktus, juos visaip jungė, judino, kol atsirado pirmieji instrumentai. Prasidėjo muzikos istorija. Keitėsi, sudėtingėjo instrumentai, atsirado būdas ją užrašyti ir įrašyti, atsirado muzikos mokslas. Muzikos mokslų būryje ir etnomuzikologija. Ja domimasi ir Lietuvoje, jos mokoma Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, masiškesnio mokymo pobūdį ji įgauna Nacionalinės kultūros centro organizuojamuose kursuose. 

Aukštaitijos regionas muzikiniu požiūriu labai įvairus. Aukštaitijoje buvo populiarūs cimbolai ir dūdmaišiai. Vienas seniausių – Labanoro dūda. Tai – avies ar ožkos minkštos odos pripūstas maišas, kurio viename gale įtvirtinta medinė birbynė su 6–8 skylutėmis. Pučiamajame gale yra pyplė (liežuvėlis). Spėjama, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje juo pradėta groti LDK laikais, nes yra sutinkamas kitų tautų muzikavimo tradicijose. Dūda grodavo tuometinėse „koncertų salėse“ – karčemose. Instrumento „etalonu“ Lietuvoje laikoma Labanoro dūda, pagaminta 1863 m. Labanoro kaime. Manoma, kad ten gyveno gabiausi šio instrumento meistrai. Kai atsirado armonika, cimbolai, smuikas, ši dūda neteko garbintojų. 

Šiomis dienomis dar labai gyvybingas yra ir kitas senosios muzikavimo tradicijos instrumentas – cimbolai. Pietų ir Rytų Lietuvoje dar yra gyvą muzikavimo tradiciją išlaikiusių muzikantų. Iki šių dienų grojimo tradiciją šiuo instrumentu mūsų regione atnešė švenčioniškiai I. Gumbrys, S. Paukštė, S. Rumbutis ir šiandien patriarchu vadinamas J. Lechovickas (g. 1920 m. Kalviškių k., Tverečiaus vls.) iš Gilūtų kaimo Ignalinos r.. Rašytiniuose šaltiniuose cimbolai pirmą kartą paminėti pirmojo Biblijos vertėjo J. Bretkūno versto „Psaltero“ 150 giesmėje: „Šlovinkit Viešpatį, cimbolai skambieji, Šlovinkit Dievą, cimbolai žvangieji“. Minimi jie ir K. Sirvydo 1641 m. išleistame pirmajame lietuvių kalbos žodyne, K. Donelaičio „Metų„ „Pavasario linksmybėse“. Dailininko V. Smakausko po 1858 m. tapytame paveiksle „Žydų vestuvės“ matomi cimbolai. Įdomu, kad šio dailininko darbai saugomi ir Mielagėnų bažnyčioje, kurios parapijietis yra cimbolų virtuozas J. Lechovickas. J. Žilevičius 1927 m. rašė, kad „Cimbolai ilgai laikėsi Vokietijoje, Čekijoje, Turkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje, labiau Gudijoje“. Kalbėdamas apie muzikantų tautybę rašė: „Lietuvos pietinėse provincijose, iš dalies Lenkijoje, rečiau šiaurės Lietuvoj cimbolininkai dažniausiai žydai“. Ir dūda, ir cimbolai sutinkami buvusios LDK žemių šalyse. Kodėl jie laikomi lietuviškais? V. Bartusevičiaus sudarytoje liaudies instrumentų klasifikacijoje cimbolai yra priskirti autentiškų instrumentų grupei. Pasak autoriaus „tai tie instrumentai, kuriuos liaudies meistrai ir muzikantai gaminosi patys iš Lietuvoje turimos medžiagos. Daugumoje jie saviti, originalūs, kitaip tariant, instrumentų meistrų yra sukurta nacionalinė instrumento forma“. Cimbolai kartu su smuiku ir armonika linksmindavo vestuvėse, kaimo jaunimo susibūrimuose. Skambinant cimbolai dedami ant kelių, ant stalo arba virvele pasikabinami ant kaklo žemosiomis stygomis prie savęs. 

Visi puikiai pažįstame smuiką, kuris į regioną „atėjo“ iš dvarų. Tai galėjo įvykti tuo metu, kai pradėjo nykti senesnieji mediniai instrumentai. XX a. pradžioje iš Sankt Peterburgo  pradėta atsivežti ir vieną kitą trieilę armoniką. XX a. trečiajame dešimtmetyje prasidėjo trieilių, dar vadinamų „peterburgskų“, armonikų era, labai pakeitusi šio krašto muzikavimo tradicijas. Kultūrinius mainus spartino pagerėjusios susisiekimo sąlygos. Vėliau jos pradėtos gaminti ir Lietuvoje. Salako (Zarasų r.) meistrai J. Sipavičius ir P. Visockas aprūpino armonikomis Molėtų, Ignalinos, Utenos  rajonus. Dusetų apylinkių trieilių meistro L. Berniūno armonikos „nuėjo“ Užpalių, Vyžuonų, Anykščių pusėn.

Nuo 2006 m. dvi vasaras Aukštaitijos nacionaliniame parke vyko dūdmaišininkų ir cimbolininkų tradicinio muzikavimo mokymo stovykla. Idėja apie jos ruošimą atsirado ne tuščioje vietoje. Tai tiesiog tęstinis reiškinys: parke vyko kompleksinė etnografinė ekspedicija su dabartinio Nacionalinės kultūros centro specialistais, kurios metu buvo keičiamasi ir bendros veiklos galimybių idėjomis. Tądien, kai gimė šios stovyklos idėja, aš lydėjau garbųjį žurnalistą Juozą Šorį ir Centro muzikos skyriaus darbuotoją Arūną Lunį pas Antalksnės kaimo bendruomenės pirmininką, kalvį, lakūną, medžio drožėją, muzikos instrumentų gamintoją ir muzikantą Raimondą Žievį. Abiems apklausėjams buvo labai įdomus šis pateikėjas, tad, kol J.Šorys šnekino jį, mes su A. Luniu aptarėme mokymo stovyklos organizavimo galimybes ir specifiką. Kokia tai turėtų būti stovykla? „Panarstėme“ regiono muzikines tradicijas, jų išskirtinumą kitų Lietuvos regionų fone, išsakėme komplimentus nuotaikingajam Ignalinos krašto cimbolininkui dėdei Jonui, oficialių apdovanojimų metų kviečiamu scenon oficialiuoju – Jono Lechovicko – vardu. Mūsų „apžvalginiame pasikalbėjime“ negalėjome užmiršti ir Kaltanėnų apylinkėse užrašyto pasakojimo apie namo grįžtantį dūdmaišininką, papuolusį vilkduobėn ir tik todėl, kad į jo „kompaniją“ papuolė „muzikalus“ vilkas, mėgęs klausyti dūdmaišio garsų, vargšas nelaimėlis išliko gyvas, nes grojo jam tol, kol vilkduobės savininkai jį ten benuilstantį surado… 

Taip atsirado grojimo mokyklos specifika: nutarėme, kad stovykloje bus mokoma groti cimbolais ir dūdmaišiu: tradiciniais šio krašto muzikavimo instrumentais. Tuomet sutarėme, kad aš nuo Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos bandysiu ruošti projektą LR Kultūros ministerijos fondams, o A. Lunys tarsis dėl tuometinės LLKC galimybės tapti projekto partneriais, kurių funkcija turėtų tapti pats mokymo proceso organizavimas ir finansavimas.

Pasisekė. Projektas, nors ir ne tiek, kiek buvo prašoma finansavimo, bet buvo patenkintas abu kartus. Labai maloniai bendradarbiauti sutiko ir LLKC vadovybė. Beliko įgyvendinimas. Informaciją apie renkamą mokymo grupę viešino ir A. Lunys, ir aš savo aplinkoje, nes man labiausiai rūpėjo, kad kuo daugiau parko apylinkių gyventojų dalyvautų šiuose mokymuose. Pasiekėme neįtikėtiną populiarumą, nes dalis klausytojų „studijavo“ savo lėšomis, nors, kaip žinia, tai buvo skausminga: visi kultūrininkai gauna itin mažas pajamas. Pamenu, kad jaučiausi tiesiog nejaukiai, nes mano nuostata tokia, kad valstybė, tiek mažai mokėdama jiems už tiesiogiai atliekamą darbą, turėtų finansuoti kompetencijų tobulinimą (juolab, kad dabar atestacija ir alga po jos priklauso ir nuo dalyvavimų mokymuose).

Mūsų mokymo stovyklos dėstytojai, garbingai vadinti „profesoriais“, buvo svečias iš kaimyninės Baltarusijos – mistiškasis Todar Kaškurevič ir Lietuvoje garsus etnomuzikologas Evaldas Vyčinas. Tuomet ir profesoriai, ir mokiniai labiausiai laukė „tikrinio“ cimbolininko Jono Lechovicko. Garbus amžius, didžiulė muzikavimo patirtis ir bendravimo betarpiškumas padėjo visą vieną mokymo dieną stebinti mūsų „studentus“. Pirmaisiais stovyklos darbo metais ruošėme pristatomuosius, pažintinius koncertus Ignalinos kultūros centro etnokultūros filiale bei Linkmenų kultūros namuose. Etnocentre vykusiame koncerte dalyvavo ir Gvidas Kovėra (jis ir T. Kaškurevič yra įrašę nuostabų grojimo dūdmaišiais diską). Čia dar reiktų pažymėti, kad Linkmenyse dūdmaišiu buvo grojama dar praeito šimtmečio pabaigoje, juos daryti mokėjo ten gyvenęs Kirda. Koncerto Linkmenyse metu, sužavėjome ir muzikuojantį seniūną Joną Alekną. Jis pažadėjo vietos kultūros namams nupirkti dūdmaišį ir tęsti tradiciją. Kol kas to dar nepadarė, bet dar ne vakaras…

2007 m. stovyklos dalyvių koncerto data buvo derinama su Aukštaitijos etninės globos tarybos išvažiuojamojo posėdžio data. Norėjome jos nariams pademonstruoti ne tik saugomų teritorijų kultūrinės veiklos ypatumus, patį parką, bet ir muzikavimą tradiciniais šio krašto instrumentais. Deja, tai sudomino nedaugelį tarybos narių, bet pradžiugino Palūšės turizmo centro poilsiautojus. Juolab, kad E. Vyčinas pakvietė savo studentą, rašiusį darbą grojimo dūdmaišiu tema. Tai reiškia, kad ir Lietuvoje atsiranda profesionalų. Muzikavimo tradicijų pristatymo funkciją atlikome. Mokymo stovyklos „geografija“ buvo labai plati: kauniškiai, klaipėdiškiai, palangiškiai, alytiškiai… Parko apylinkėse gyvenantys „Nalšios“ muziejaus buvusios „Dobilės“ ansambliečiai, J. Lechovicko pasekėjas, ignalinietis įsigijęs savus cimbolus – Kazys Blaževičius, uteniškiai, keletas gyvenančių netoliese. Klaipėdiškiai su didžiule meile pasakojo apie jų mokytojo Gibo veiklą, grojo jo cimbolais. Neformaliose diskusijose gimstantys pokalbiai apie regionų muzikavimo tradicijas, pvz.: ar šišioniškiai (senieji Klaipėdos krašto gyventojai) turi savitą muzikavimo tradiciją? Vieniems buvo visiška naujiena, kitiems didelis pasipiktinimas dėl neigimo ir noras dar puikiau ją pademonstruoti, tretiems – noras įrodyti atvirkščiai. Manau, laikas atsakys į visus klausimus pačiu tinkamiausiu būdu. 

2007 m. stovyklos uždaryme apsilankė ir 2006 m. studentas, kariūnas J. Sloboda iš Alytaus. Jis dūdmaišiu grojo kariniame orkestre. Tai pamalonino, nes iškart po pirmųjų mokymų užbaigimo, jis išvyko į misiją Afganistane. Jis ne tik pasibuvo su mumis, bet ir parsivežė namo T. Kaškurevičiaus darytą dūdmaišį. Jo gamybos instrumentą įsigijo ir „Dobiliečiai“. Buvo pasikeista informacija ir apie Lietuvoje dūdmaišius darantį A.Bertašių, palangiškį, cimbolų darytoją Šeduikį. Stovykla gyvybinga ir reikalinga. Svarbiausia buvo su/si/burti, būti kartu, nepaleisti šios stovyklos organizavimo vadžių. 

2008 m. buvo lemtingi stovyklai. Hamletiškasis klausimas „Būti ar nebūti“ tapo aktualus. Man išėjus dirbti į Visaginą, tuometiniai Aukštaitijos NP darbuotojai atsisakė organizuoti stovyklą. O juk tokie mokymai tuomet buvo vieninteliai Lietuvoje ir labai nesinorėjo, kad sumanymas baigtųsi liūdnai. Prabilo kažin kokie lyg ir motiniški jausmai šiam renginiui… Apie tokių kursų organizavimo galimybę informavau tuometinę savo vadovybę Visagine. Šiame mieste nacionalinė kultūra buvo pristatoma labai silpnai. Kita vertus, šiais instrumentais buvo grojama baltarusių, jie (su mažomis transformacijomis) buvo naudojami ir kitų tautų, gyvenančių Visagine tradicinio muzikavimo kolektyvuose. Darbdaviai sutiko, o dar pavyko prisikalbinti į Visaginą ateiti dirbti Sigutę Mudinienę, kuriai Ignalinoje po etnocentro „optimizacijos“ nelabai buvo erdvės kūrybiškai veikti. Pirmą projektą Visagine dar ruošiau pati, o įgyvendinimo jau ėmėsi Sigutė. Į Visaginą pirmaisiais metais dar atvažiuodavo garsusis J. Lechovickas, jaunesnės kartos cimbolininkas S. Rumbutis (g. 1954 m. Ramoniūnų k. Adutiškio apyl.), muzikavimo tradiciją perėmęs iš senųjų šio krašto muzikantų. Jis dažnai koncertuoja, šauniausia, kad į mokymus atvykdavo ne vienas, o su dukra Daine. Vėlesniais metais į Visaginą paskui cimbolus ir dūdmaišį atkeliavo visoms tautoms patrauklūs mokymai groti būgneliu  (mokė nuotaikingoji uteniškė R. Garsonienė), smuiku (mokė žavioji G.Kirdienė). Kursuose pasisukiodavo ir dambrelininkai, ir kanklininkai, ir armonikieriai. Visaginas – miestas, kuriame nėra nuosavų namų. Aplinka moderni, todėl tradicinis muzikavimas nėra toks organiškas, susiliejantis su natūralia gamta, bet atkaklių kultūrininkių: darbštuolio Aurimo Gudo (dabar vadovauja Zarasų KC), išmoningos S. Mudinienės (iki 2011 m.) ir nuostabios tautodailininkės, kultūros centro direktorės pavaduotojos Violetos Abarienės pastangomis mokymai iki šiemet išliko gyvybingi, nors gal ir ne tokie gausūs savo klausytojais. Visaginiečių iniciatyva buvo įrašytas ir tiražuotas kursų muzikantų kompaktinis diskas. 

Taip buvo iki 2018 m. Šiemet jie vyko 13-ą kartą. Mokymo kursai „skilo“: ANP ir Labanoro RP direkcijos kultūrologės S. Mudinienės siūlymu dūdmaišininkai ir cimbolininkai grįžo į „gimtinę“ – į Parką, o smuikai, armonikos ir būgneliai liko Visagine. Puikus sprendimas, nes sumažėjo garsų „maišymasis“, o pati programa paįvairėjo, atsirado galimybė daug didesnei grupei suinteresuotų asmenų susipažinti su tradiciniu lietuviams muzikavimu. Abiejuose miestuose mokęsi kursų klausytojai „popamokiniu“ laiku keliavo po nacionalinį parką, dalyvavo bendroje vakaronėje, demonstravo ko išmokę, ruošėsi „gala“ koncertui Visagine. Kursų klausytojus aplankė ir ankstesnis jų kuratorius Visagine A. Gudas, pats grojantis dūdmaišiu, ir zarasiškis, charizmatiškasis Gintaras Andrijauskas. Kitą dieną jau Parko grupė vyko į Visaginą, koncertavo. Malonu, kad kursuose buvo galima sutikti ir pirmuosiuose dalyvavusių, pvz. Dianą Šeduikienę iš Palangos. Galvą žemai nulenkti norisi prieš ištvermingąjį etnomuzikologą, pasišventėlį, Salako apylinkėse vasaras leidžiantį E. Vyčiną. Šiemet kursuose dalyvavo ir jo studentė iš Muzikos ir teatro akademijos. Džiugu, kad talentais sužibėjo nauja molėtiškių „grupė“ Ryna, Utenos, bene vienintelės tokios Rytų Lietuvoje, folkloro studijos jaunimėlis, kuriai, sakė, reikia padėti sugalvoti pavadinimą…  Simboliška, kad ekspedicijos, kuri vyko 2006 m. dalyviai gyveno buvusioje Parko direkcijoje Meironyse, o šiemet sugrįžę į Ignalinos rajoną muzikantai „studijavo“ tame pat, bet jau moderniame, Meironyse esančiame ekologinio švietimo centre. Per vakarienę mokslų nualinti klausytojai su profesūra šveitė paties Parko direktoriaus Gedo Kukanausko ir legendinio valtininko Kosto Danilevičiaus keptą, aukštaičiams tradicinę kiaušinienę. Muzikantų tą vakarą tiesiog nereikėjo, nes kiekvienas valgytojas padėjęs šaukštą į rankas ėmė instrumentą… 

Svarbiausia šiandien susiburti, jaunimui pristatyti senąsias muzikavimo tradicijas, užtikrinti jų tęstinumą, būti kartu, nepaleisti šios stovyklos organizavimo vadžių. Kursai – puiki priemonė išsaugoti krašto muzikavimo tradicijas, ieškoti bendrumo tautų kultūriniame palikime. Belieka tik stebėtis, sakyčiau, neatsakinga Vilniaus mero kalba, kurioje jis Nacionalinės kultūros centro darbuotojams po Dainų šventės rado tik kritikuojančius žodžius. Jau 13 metų gelbstint Centro darbuotojui, puikiam muzikantui Arūnui Luniui vyksta šie tautinį identitetą įtvirtinantys kursai, nors keitėsi ir rajonai, ir koordinatoriai vietose, ir įstaigų vadovai. Ir muzikavimo kursai ne vieni Lietuvoje, ir jis ne vienas toks tame centre: kartais net sunku patikėti, bet jo darbuotojai ir senus, ir jaunus pasakorius, muzikantus, šokėjus, žolininkus, audėjas ir kitus materialaus meno kūrėjus ir saugotojus visoje Lietuvoje šaukia vardais, kuriais juos pavadino mamos, vienodai pagarbiai su jais bendrauja, žino daugelio jų stipriąsias ir silpnąsias puses, pagiria ir papeikia, moko betarpiško, atviro bendravimo ir bendradarbiavimo. Sunku įsivaizduoti kas tokį vienijantį darbą dar galėtų Lietuvoje atlikti… juolab, kad regionų kultūra – tikrasis nacionalinės kultūros saugojimo aruodas – Kultūros ministerijoje tik „horizontalėje“, tik kažkur, tik viena iš profesionalams, tarptautininkams ir klerkams menkai pažįstamų sričių… nors yra valstybės pamatas, valstybės atsiradimo ir jos tęstinumo kūrimo idėja.