Skip to content

Anapus girios, pasaulio donorų – vienišių karalystėj

Lina RAGINYTĖ

Ar jums patinka knygos ir filmai apie protingas ir paslaptingas, bet ne kiekvienam matomas būtybes, gelbstinčias pasaulį nuo blogio ir sunaikinimo, apie trogus ir gnomus, borgus ir girinius bei jų kovas vainikuojančią išmintį, draugystę, ištikimybę ir meilę? Jei taip, tada jums patiks ir šis pasakojimas. Ilgai svarsčiau, kaip pristatyti vieną pasaulio donorų, vieną iš tų žmonių, kurio tyko mumyse tūnantis blogis, pasivertęs pavydu, neapykanta, panieka. Dabar žinau, kad pavyks. 

Neoficiali vienišių bendrija

Nežinau, ar kokioje enciklopedijoje rasite tikslų apibrėžimą, kas yra neoficiali vienišių bendrija, todėl įterpiu paaiškinimą. Pirmiausia patikslinsiu, kad vienišiai – tai savo prigimtimi laisvi žmonės, branginantys savo ir kitų asmeninę laisvę ir erdvę bei besitikintys to paties iš kitų. Vienišiai nebūtinai yra šeimos nesukūrę žmonės. Tikrų vienišių dažnai pasitaiko ir laimingose, darniose šeimose, ir, deja, šeimą imituojančiose porose, kur du suaugę asmenys gyvena esą dėl vaikų ar visuomenės, bet iš tikrųjų ignoruoja vienas kito buvimą šalia. Tačiau pasitaiko tobulų ir gal net atrodytų paradoksalių variantų, kai šeimoje gyvena abu vienišiai, gerbiantys vienas kito laisvę, erdvę ir buvimą bei kūrimą drauge vienas su kitu ir vienas dėl kito. O pati vienišių bendrija – žmonių grupė, laikas nuo laiko palaikanti kits kitą, padedanti atgauti pusiausvyrą, įkvepianti ir primementi, kad kiekvienas vienišius yra labai svarbus ir reikalingas ne tik kitam vienišiui, bet ir visam pasauliui. Kodėl pasauliui? Vienišiui erdvė ir laikas pirmiausia reikalingi asmeniniam tobulėjimui ir saviraiškai, t.y. kūrybai. Vienišiai dovanoja pasauliui laiką, išmintį, išradimus, įvairius šedevrus ir… gėrį. Būtent per šiuos žmones į pasaulį, į žmonių širdis ir namus ateina Dievo valia. 

Kokia didžioji žmonijos klaida? O gi manymas, kad svarbu retkarčiais pasirodyti bažnyčioje, idant sudaryti padoraus piliečio įvaizdį, išsičiustinti pirkią, pasidaryti šukuoseną, turgelyje nusipirkti naujų skudurų ir kasdien zyzti, kaip bloga gyventi. Ir taip 60, 70, 80 metų! Jeigu žmogus nori tikro „nuodėmių atleidimo“, jis turi atsigręžti į bet kurį vienišių, įsiklausyti į jį, įsigilinti į jo dramatiškus ar net tragiškus gyvenimo vingius, nulenkti galvą prieš jį, nes jis įveikė tai ir gyvena toliau šalia mūsų. Mes bėgam nuo stebuklų, sakydami, kad tai tik pramanai, nepajėgdami net trumpam pabėgti iš primityvumo pančių, kad pasidžiaugtume tikru prisikėlimo stebuklu. O mes kaip įmanydami ignoruojame juos ir net smerkiame prisikėlusius ar beprisikeliančius, patys sau užkirsdami kelią Dievo valiai ir užleisdami vietą blogiui mūsų širdyse.

Kas suprato – ačiū! Ačiū ir tiems, kurie piktinasi. Tai reiškia, kad jūs kovojat, o kova teikia daug daugiau vilčių nei abejingumas.

Panižiškės vienkiemyje

Vienišiai vieni kitus atranda per kitus vienišius, nes juos sieja būtinybė kalbėtis ir būti išgirstam. Ir visai nebūtina vienam vienišiui mėgti kitą vienišių, kad jie galėtų kalbėtis ir girdėti viens kitą, nebūtina ir turėti tokių pačių pomėgių ir pritarti vienokiai ar kitokiai filosofinei minčiai. Yra tam tikros nematomos vibracijos, kurios juos sieja ir jau minėtas laisvės ir erdvės troškimas. 

Už pažintį su pašnekovu Nikiforu Anisimovu turėtume būti dėkingi žinomai krašto tautodailininkei Danguolei Bukėnaitei. Tai ji kažkada atrado Panižiškės vienkiemyje šį žmogų, atrado mane (o gal aš ją atradau), o tada mes drauge atradome Nikiforą. Šios paieškos trūko ne vienerius metus. 

Nuo kelio Panižiškė–Mielagėnai pasukus žvyrkeliu į kairę ir pavažiavus kokį kilometrą, o tada dar ir dar pasukus, ir dar šiek tiek pavažiavus, patenki į gražią laukymę. Tai nepaprastai įdomaus vienišiaus, kuris vieną akimirką persikūnija į Hemingvėjų, o kitą – į Kalėdų Senelį, Nikiforo valdos. 

Pirmasis mus pasitiko jo draugas Meškis, o tada jau ir pats šeimininkas. 

Terasoje susėdame pasižvalgyti po valdas ir pasišnekučiuoti. Lengvas kontrastas laukinei gamtai – modernus kavos virimo apartas, idant, kaip sako pats Nikiforas, įsijautę nesulaukėtume ir nepamirštume, kad visai čia mat, už miškelio – civilizacija. Na, civilizacijos Nikiforo gyvenime radau ir daugiau. Jo darbo kambarėlyje, kuriame jis mėgsta atsipūsti nuo veiklos sodyboje, yra knygų lentyna, televizorius, kompiuteris su veikiančiu internetu, stalas, nukrautas šūsnimis žurnalų ir laikraščio „Mūsų Ignalina“ numeriais, laiškais. 

Pradėkime nuo pradžių. Šiuose namuose daugiau nei prieš 70 metų gimė ir augo Nikiforas, kaip ir dar trys jo broliai. Ūgtelėję paliko tėvų namus ir išsivažinėjo mokslų semtis, gyvenimų kurti. Nikiforas – gabus, sėkmingai dirbęs statybos inžinierius, pastatęs savo šeimai ne vienus namus, įrengęs butus ir… prieš aštuonerius metus sugrįžęs į gimtuosius namus. Trumpai būtų taip. 

„Mano šeima likusi Kaune, suaugę vaikai, anūkai, žmona. Kiekvienas jų turi savo pomėgius, darbus, mėgstamas veiklas. Kai prieš 10 metų pagalvos prireikė pasiligojusiam tėvui, pradėjau čia lankytis vis dažniau, vis daugiau laiko leisdavau gimtuosiuose namuose, o prieš aštuonerius metus ryžtingai apsisprendžiau, kad noriu grįžti į savo tikrus namus. Namiškiai šiai idėjai nepritarė. Todėl išvažiavau čia vienas. Ir štai viską, ką matote čia, įsirengiau pats vienas, o mielai laukiu atvykstančių ir savo šeimynykščių, ir brolių, nors jie nostalgijos gimtinei taip, kaip aš, nejaučia. Durys atviros visiems“, – sako Nikiforas.

Naujas šeimininkas – nauji vėjai

Per aštuonerius metus Nikiforas pertvarkė gimtus namus, pakeitė stogo konstrukciją, namo apdailą, rekonstravo šildymą, įrengė dušus, tualetus, pristatė itin dailią terasą, verandoje įrengė nuostabų vasaros kambarį svečiams, kuriame sustatė paties rankomis pagamintus baldus. Viskas visur kompaktiška, praktiška, tvarkinga ir patogu. Dabar įrenginėjami kambariai anūkams. 

Padirbėjęs Nikiforas ir visoje sodyboje. Pelkėtoje kiemo vietoje iškastas nemažas, kokių 20 arų tvenkinys ir apgyvendintos milžinėmis tapusios žuvys. Šalia tvenkinio – gėlynas, ganykla stirnoms ir daržas. Pašnekovas pasakoja, kad su gamta reikia draugauti, o ne kovoti. Keletą metų stirnos „nusiaubdavo“ jo daržus, braškynus. Todėl jis šalia tvenkinio nuo miško pusės, priešais daržą, pasėja nemažą plotelį rapsų. Stirnos pasigano rapsuose, atsigeria tvenkinyje ir pasisvečiavę nupėdina tolyn. Lyg suprasdamos šeimininko norą, į daržus nebeeina. 

Kitoje namo pusėje – naujai atsodintas gausus sodas, uogynas ir dar šiek tiek daržo. Nikiforas tiek visko priaugina, kad užtektų visą būrį išmaitinti, bet kaip pats sako, beveik viską išdalina. „Man malonu, kad turiu kuo dalytis su kitais. Ir labai svarbu vertinti tai, ką duoda gamta. Kuo labiau vertini, tuo daugiau ji tau duos“, – sako pašnekovas.

Na ir tikrai, svogūnų galvų rankomis neapimsi, barškių uogienojai – kelius siekia, o uogos, sako, kone kiaušinio dydžio. Pomidorai, pupelės, kopūstai ir kitos daržovės – klesti. Ir ne trąšose paslaptis. Šis vyras, sako, turi kažin kokių magiškų galių, atlieka darže mistinius ritualus ir net vadinamas burtininku. O jis pats sako, kad visur reikia vadovautis protu. „Mąstyk, stebėk, ką darai ir analizuok, kaip viskas vyksta ir nereiks jokių burtų. Įsileisk į save gėrį ir tikėk pats savimi – štai ir stebuklai. Vienas iš stebuklo pavyzdžių. Pasodini braškes ir laistai laistytuvu. Eidamas išlieji ant krūmelio tiek, kiek spėji suskaičiuoti iki keturių ir eini toliau. Apeini lysvę tris kartus. Tiek reikia, kad visas vanduo iki lašelio įsigertų, pasiektų augalo šaknis ir jį pagirdytų, o ne nutekėtų į šalį vos sudrėkindamas dirvos paviršių. Tai kur čia burtai ir mistika?“, – juokiasi Nikiforas.

Apėję sodybą, visko išragavę, jau temstant, susėdame jaukiai apšviestoje terasoje ir gurkšnojame kavą, o Nikiforas skaito savo kūrybą. Vienišiaus atradimus ir išgyvenimus jis užrašo eilėse paprastais, labai suprantamais, drąsiais ir šmaikščiais potėpiais. 

Sėdime trise, kiekvienas atskirai sau, bet ir visi kartu, klaidžiojame savo mintyse ir mėgaujamės vienatve būdami drauge! Štai kaip atrodo laimės pojūtis… kai gali mėgautis asmenine erdve, minčių laisve ir nebijoti būti apkaltintas nedėmesingumu, savanaudiškumu, kvailumu ir dar kažin kuo… Retai sutinkama prabanga – mėgautis vienatve būnant ne vienam. 

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here