Gyvenimo pamiškėje privalumų rastum begalę – nuo romantiškai žiemos mėnesienoj po langais vaikštinėjančių stirnų iki grybų, uogų ir gaivaus oro. Neseniai vieno tokio privalumo dėka supratau, kokioje marazmiškoje padėtyje atsidūrėme mėgdžiodami „amerikonų didvyrius“. Negana, kad visi alpstame nuo „suneštinių“ piliečių, kurie neturi nei tautos, nei kultūros, nei kalbos (labiau netikusios ir mužikiškai prastos kalbos mišrainės nerasi visoj germanų kalbų grupėj), tai dar prisižiūrėję iki absurdo lėkštų filmų, imame juos imituoti realiame gyvenime, eksperimentuodami su mielais savo tautiečiais. Čia kalbu apie Pagalbos centrą 112, kuris kažkieno vizijose turėjo atitikti amerikoniškąjį 911. 

Trumpuoju numeriu naudojausi jau ne kartą. Kviesta greitoji, policija, ugniagesiai, kelių tarnyba. Šįsyk prireikė aplinkosaugininkų. Trumpai tariant, jei būčiau klausius pagalbos centro operatorės, tai dar ir šiandien (skaičiuojant nuo šeštadienio popietės) stovėčiau prie kelio ir laukčiau parvažiuojančių aplinkosaugininkų, kad „pasitikčiau“ juos (taip ji man nurodė).

Viskas prasidėjo, kai iškurnėjau į kiemą ir aptikau šalia šuns voljero gulinčią lapę. Šuo priblokštas žvilgčiojo tai į ją, tai į mane. Pradėjus triukšmauti, ji tingiai pakilo ir atsitraukė kelis metrus, tada perėjo į kitą gatvės pusę pas kaimynus. Tačiau nenuėjus iki tikslo, prigulė šalia krepšinio stovo. Kaimynei pavarius, grįžo atgal į šią kelio pusę ir, nuėjusi į pievą, atsigulė šalia kitų kaimynų karvutės. Kadangi tuo metu jau buvau gavus pagalbos centro operatorės nurodymą sekti keistai besielgiančią lapę ir laukti aplinkosaugininkų, tai sąžiningai vykdžiau paliepimus. Dar pusvalandį pagulėjus, lapę pradėjo tampyti traukuliai ir ji nugaišo. Ką daryti? Nežinia, kas jai buvo, nes kai gyvūnas neadekvačiai elgiasi ir eina prie žmonių, pirma mintis – pasiutligė.

Į pagalbos centrą skambinau du kartus. Kai nusibodo laukti, pasidomėjau, ar kas vyksta. Pakeltu tonu operatorė kone išspaudė, kad ji savo darbą atliko ir ko čia aš dar ieškanti. Bet su manimi juk niekas nesusisiekė. Aplinkosaugininkai (budinti centro komanda sostinėje) nieko su manim nederino, niekuo nesidomėjo, apskritai – ignoravo. Ignoruoti gali žmogų, kuris tave erzina, nervina ar šiaip nepatinka asmeniniame lygmenyje, kolektyve, o ne oficialiai kreipiantis pagalbos. Šiuo atveju, jie kaip tarnautojai, neatliko savo pareigų? O gal operatorė patingėjo sukontaktavus su jais, perduoti jų nurodymus. Nesuprantu, kam tada toji tarnyba, jei negali atlikti numatytų funkcijų? Bet žinote koks paradoksas – jokios tarnybos be pagalbos centro nurodymo negali vykti į jokį iškvietimą, na, nebent planinį reidą ar pan. Žodžiu, idėja viską kontroliuoti yra gera, tačiau sistemos, kaip tai padaryti nesityčiojant iš žmonių, nėra. Net jei prieš tai, tarkim, pasikalbi kad ir su policijos pareigūnu dėl pagalbos, jis nieko negali imtis, kol neužsiregistruoji telefonu 112. O jau tavęs su specialistu, išmanančiu reikalą, dėl kurio kreipiesi, niekas nesujungs. Jis slepiamas po devyniais užraktais, lyg koks valstybės saugomas liudytojas. Žaidžiam kažin kokius žaidimus solidžiais veidais. 

Trūkus kantrybei, pavojaus varpus nukreipiau mero pavaduotojo Laimučio Ragaišio adresu. Pirmiausia man buvo suteikta psichologinė pagalba, na, turbūt pamanė, kad išsikalbėt žmogui norisi. Tada jau perėjom prie esmės. Tikėtis, kad rasis kas padės tokioje situacijoje, naivoka. Tad L. Ragaišis, kaip specialistas, pateikė konkrečius nurodymus. „Normaliomis aplinkybėmis žvėris neturėtų eiti į sodybas. Jo neadekvatus elgesys kelia nerimą, todėl reikia elgtis atsargiai. Kadangi lapė nugaišo, reikia gaišeną apdengti tvirtu daiktu (apdengiau didele „balėja“ – autor. pst.) ir informuoti veterinarijos specialistus. Jie gaišeną ištirs dėl pasiutligės. Nors rajone ir Lietuvoje nuo 2015 m. (neseniai Šalčininkų r. vienas atvejis fiksuotas) nebuvo fiksuota pasiutligės atvejų, pasienio rajonuose tokios galimybės atmesti negalima“, – sakė L. Ragaišis.

Taigi, pirmadienio rytą VMVT Ignalinos padalinio komanda suorganizavo gaišenos išgabenimą. O jau trečiadienį buvau informuota, kad pasiutligės užkrato nerasta. Visos kitos ligos, kuriomis sirgo gyvūnas, žmogui pavojaus nekelia.

Aplinkos apsaugos Ignalinos skyriaus vadovas Viktoras Ksenzovas nepaguodė taip pat: „Ką daryti su ligotais, keistai ir pavojingai gyvenamosiose teritorijose besielgiančiais gyvūnais? Rajone šis klausimas atviras. Nei viena tarnyba nėra tam pasirengusi. Kitose savivaldybėse tokie įpareigojimai perduoti ugniagesiams-gelbėtojams. Savivaldybės įgiję specialius narvus, organizuoti mokymai ir žmonės paruošti teikti įvairiapusę pagalbą. Šiandien tegaliu pasakyti, kad bet kuriuo atveju žmonės turi skambinti bendruoju pagalbos tel. 112“.