„Maisto bankas“ renka maistą. Gal reikėtų sakyti – „maistelį“, kadangi ir pensijos „pinigėliais“ gaunamos. Teisingai, norint menkumą pabrėžti, reikia mažybinius žodelius naudoti. Prezidentė ragina aukoti, valdžios vyrai ir moterys (minėti vien tuos arba kitas – vos ne nusikaltimas) ragina aukoti. Televizijos rengia aukojimo maratonus – irgi geras dalykas, atlikėjai už dyką atlieka, honoraro nereikia mokėti. Visi laimingi, kad kartą, o kiti ir daugiau kartų metuose kažką sušelpė. Šaunuoliai. Valstybininkai. Visuomenininkai.  

Bet kas gi tie sušelptieji? Girdime, kad žemiau skurdo ribos ar prie pat jos gyvena vos ne… čia įvairiai nurodoma. Dažniausiai girdžiu – kas ketvirtas Lietuvos gyventojas. Matyt, gyvenu turtingo Lietuvos rajono turtingame kaime, nes kas ketvirto skurdžiai gyvenančio kaimyno niekaip nesurandu.

Kitas pasakys: taigi žiūrėk, kiek bedarbių aplinkui. Pirštu besk – arba į pensininką pataikysi, arba į bedarbį. Na, dėl pensininkų kita kalba, net dėl bedarbių – leiskite suabejoti, ar tikrai bedarbio gyvenimas toks liūdnas.

Bedarbių Lietuvoje – apie pusantro šimto tūkstančių. Šis skaičius svyruoja, ir pastaruoju metu net ūgtelėjo. Įdomu tai, kad gyventojų Lietuvoje mažėja, o bedarbių – ne. Turbūt todėl, kad į užsienį išvažiuoja ne tie, kurie neranda darbo Lietuvoje, o tie, kurie nori daugiau užsidirbti, Taigi išeitų, kad bedarbiais reikėtų vadinti ne tuos, kurie neturi darbo, o tuos, kurie jo dirbti nenori. Būtinai reikia patikslinti: nenori oficialiai dirbti.

O priežastis liūdna. Tiesiog tragiška. Portale „15 min.“ skaičiau, kad visokių pašalpų, išmokų bedarbiui sumokama tiek, kad jis, nuėjęs dirbti, gautų tik 20 (dvidešimt!) eurų daugiau, negu būdamas bedarbis ir gyvendamas iš pašalpų. Būkime teisingi: bedarbis ne vien iš pašalpų gyvena. Bedarbis paprastai dirbti netingi, kai pinigų pritrūksta, jis dar ir kokį nors darbelį susiranda, per dieną ne tuos nusususius 20 eurų uždirba.

Kaip besuktum, bet bedarbiai, yra, jeigu taip galima pasakyti, mūsų valstybės politikos produktas. Ko verta ta politika, ko verta tokia valstybė. jeigu žmogus nedirbdamas iš valstybės gauna. gali sakyti, tiek pat, kiek dirbdamas? Išauklėta, išauginta ištisa išlaikytinių karta. 

O iš kur tie pinigėliai, kuriuos valstybė moka savo išlaikytiniams? Ogi juos sumoka tie, kurie dirba. Štai dabar valdžia nusprendė individualiai dirbančius dar labiau apmokestinti. Žmogus pats sau susikuria darbo vietą, kuri gali būti ir tokioje vietoje, kurioje nei valstybė, nei koks verslininkas nieko nekurs, ir iš jo reikia dar nulupti. 

Ir nėra čia ko stengtis. Nedirbtų – pašalpą gautų, o jeigu, žioplys, sugalvojo užsidirbti – tegul daugiau mokesčių moka. Valstybei išlaikytiniai labiau rūpi.

O gal čia nieko tokio? Ir pašalpos, ir net pensijos vienam produktui tikrai pakanka. Vidutinė pensija liepą buvo 307 eurai. Vienoje parduotuvėje Ignalinoje mačiau – degtinės butelis kainuoja 5,54 euro. Daliname 307 eurus iš 5,54 euro – per mėnesį vidutinis pensininkas vidutiniškai gali nusipirkti 55 butelius degtinės, ir dar jam liks 2,30 euro užkandai – ekologiškų saulėgrąžų galės nusipirkti.

Kiek vegetariško maisto – skystos duonelės, tai yra, degtinės galima nusipirkti, gaunant vidutinį darbo užmokestį, neskaičiuosiu, nes tiek geriant nebeliktų laiko dirbti. Bet girtuoklėliai, kurie sovietmetį giria, tegul patys suskaičiuoja, kiek tada žmogus degtinės galėdavo įpirkti. Nors gal ir geriau buvo, kai įpirkti negalėjo? Bet ne, kurie norėjo, ir anais laikais rasdavo, kaip ir už ką išgerti.

Beje, tiems, kurie sako, kad reikėjo ne pigią degtinę skaičiuoti, o geresnę, kuri sveikatai ne taip kenkia. Tokiems pasakysiu, kad jie nesupranta elementarių dalykų, kuriuos mūsų sveikatos ministras nenuilsdamas aiškina – apie veikliąją medžiagą. Ir pigioje, ir brangioje degtinėje veiklioji medžiaga – ta pati. „Rašale“ ji irgi tokia pati, kaip ir kokiame nors rūšiniame vyne. Manantys kitaip gali būti paskelbti beveik liaudies priešais, kaip tie medikai, kurie su ministro aiškinimais dėl vaistų nesutinka.

O kaip dėl „Maisto banko“ akcijos? Belieka tikėtis, kad surinktas maistas atiteks tiems nedaugeliui, kuriems tikrai jo reikia. O ne tiems, kuriems tai – tik užkanda. Beje, jie paprastai ir be užkandos gerai „vartoja“.  

Antano JANUŠONIO pieš.