Pirmasis lietuvis Indijoje išsilaipino dar XVII a. – tai vienuolis jėzuitas Andrius Rudamina. 1624 m. rudenį per Lisaboną jis išplaukė į Indiją. Kelionė laivu truko 5 mėnesius. Atvykęs į Goa miestą, A. Rudamina ėmėsi misionieriaus darbo ligoninėse, kalėjimuose, laivuose. Tačiau netrukus jis susirgo maliarija. Bažnyčios vyresnieji, tikėdamiesi, jog žemyninis klimatas bus palankesnis sveikatai, išsiuntė jį į Makao, Kiniją. Čia Rudamina pasveiko nuo maliarijos, bet susirgo tuberkulioze. Turbūt ne vienas, dabar skaitydamas, galvoja – o kuo čia dėtas Senasis Daugėliškis? O tuo, kad A. Rudamina 1596 m. gimė būtent Senajame Daugėliškyje, seniūno šeimoje. 

Į Indiją – išvydus regėjimą

Anksti liko našlaičiu, nes mirė motina. Šiek tiek pasimokęs namuose, įstojo į jėzuitų kolegiją prie Vilniaus universiteto. Patyręs mistinį regėjimą, pajuto norą vykti į Indiją. 1624 m. rudenį išvyko į Lisaboną, iš kur kitais metais išplaukė į Indiją. Kelionė truko beveik 6 mėnesius ir jos metu jis pasižymėjo kaip ligonių ir nusilpusių slaugytojas. Atvykęs į Goa miestą vakarų Indijoje (kur savo misijų veiklą pradėjo šv. Pranciškus Ksaveras ir kuri garsėjo kaip portugalų centras Indijoje), Andrius ėmėsi misionieriaus darbo ligoninėse, kalėjimuose, laivuose, tačiau netrukus susirgo maliarija. Vyresnieji, tikėdamiesi, jog žemyninis klimatas bus palankesnis sveikatai, išsiuntė jį į Makao uostą, esantį netoli Kinijos, o vėliau dar toliau į šiaurę, į Kiniją (Hančou). Čia Rudamina pasveiko nuo maliarijos, bet susirgo tuberkulioze ir 1626 m. buvo perkeltas į Fudziano (Fukieno) provinciją, nes ten švelnesnis klimatas, kur misijonieriavo iki gyvenimo pabaigos. Jis mirė 1631 m. rugsėjo 5 d. Fudžou provincijoje, ten ir palaidotas.

Tapo jėzuitu

Kelionei į Indiją rengtasi ilgai. Apie ją išgirdęs tėvas pyko ir 1614 m. išsiuntė mokytis į užsienį. Baigęs filosofijos studijas (tikriausiai, viename iš Vokietijos universitetų), A. Rudamina 1617 m. įstojo į Liuveno universitetą studijuoti civilinę teisę. Čia mokėsi ir daugiau Lietuvos didikų, pvz., etmono Leono Sapiegos, vaikų. Čia A. Rudamina susižavėjo vieno kanauninko 1611 m. Romoje išleista knyga „Thesaurus politicorum aphorismorum“, kur teigiama, kad visų valstybių, net pačių galingiausių, santvarka laikina, o jų žemiškieji valdovai mirtingi. Prasminga tėra rūpintis amžinaisiais dalykais ir tik tada, kai atsižvelgiama į Dievo valią, tautos gerovę. Šis A.Rudaminos į lenkų kalbą išvertas veikalas du kartus (1652 m. ir 1738 m.) spausdintas Vilniaus akademijos spaustuvėje.

Sunkiai susirgus tėvui, Rudamina grįžo į Lietuvą, tarnavo pas savo bičiulį vyskupą Ė. Valavičių. Šio sesuo Felicija buvo ištekėjusi už Andriaus pusbrolio Lauryno. Po tėvo mirties, 1618 m. įstojo į jėzuitų noviciatą (naujokyną) Vilniuje. Po dvejų metų padaręs pirmuosius įžadus, studijavo teologiją Vilniaus universitete. Čia susipažino su poetu Kazimieru M. Sarbievijumi, kurio draugu išliko visą gyvenimą. Šis vėliau, atsisveikindamas anam išvykstant į Indiją, parašė odę „Ad Andream Rudaminum“. Dar po dviejų studijų metų Lietuvos jėzuitų provincijolas A. Rudaminą, kaip gabų studentą, kartu su poetu Motiejumi K. Sarbievijumi ir Mikalojumi Zaviša, išsiuntė tolesnėms studijoms į Romą. Per 1623 m. Sekmines jis gavo kunigystės įšventinimus, po to dar metus studijavo teologiją Romoje. 

Tolimuose kraštuose palikti pėdsakai

Tiek Indijoje, tiek vėliau Kinijoje tėvas Andrius garsėjo vaisingu ir sėkmingu sielovados darbu ir kinų kalba išspausdintomis knygomis, kuriose jis kinams aiškino katalikų tikėjimo tiesas. Lietuvos katalikų bendruomenė nemažai metų deda pastangų, kad tėvas Andrius už nepriekaištingą gyvenimą ir reikšmingus darbus būtų pripažintas palaimintuoju.

Kuo skyrėsi jėzuitai nuo kitų misionierių? Į Kiniją bandė vykti ir dominikonai, ir pranciškonai, tačiau jie nemokėjo prisitaikyti prie kinų tvarkos ir gyvenimo būdo, nedovanojo brangių dovanų, nerodė deramos pagarbos aukštiems kinų pareigūnams. Ką galėjo sudominti basi ir virve persijuosę pranciškonai, kai pakako ir vietinių vargšų. Jėzuitai buvo geriau pasirengę ir jų dovanos darė įspūdį net imperatoriui, nes Didžiąją siena atsitvėrusi Kinija XVII a. buvo atsilikusi nuo Europos. Siekiant įrodyti europietiško mokslo pranašumą, buvo pasitelkiami įvairūs prietaisai, tame tarpe ir naudojami astronomijoje. Tai stebino vietinius, nes astronomija buvo išimtinė imperatoriaus dvaro privilegija.

Ten, kur rašoma apie astronomiją, sakiniai trumpi (ten, kur Rudamina kalba apie mokslą, jis nėra labai iškalbingas), bet kur kalba pakrypsta apie teologiją ir religiją yra vietų, kurios nuostabiai gražiai parašytos, matyt, tai Rudaminos žodžiai. Stebina ir kinų smalsumas bei dėmesys: Rudamina pasikvietė leidinio redaktorių ir parodė jam tam tikrus paveikslus, mat redaktorius ruošėsi keliauti. Rodė dešimtis paveikslų vieną po kito, aiškino, kas juose vaizduojama. Kinas grįžo iš susitikimo su Rudamina ir iš atminties labai tiksliai užrašė, ką girdėjo.

Rudaminos kinams rodyti paveikslėliai buvo didaktinio pobūdžio. Apie dorą ir nedorą žmogų – ištisas dešimties paveikslėlių ciklas. Aiškindamas Rudamina parodo, kaip doras žmogus atsikrato velnio, o nedorieji, aišku, patenka į pragarą. Kinai žiūrėjo į tuos paveikslėlius, o Rudamina turėjo parengęs standartinę prakalbą, kurią buvo kartojęs kokį šimtą kartų.

Jėzuitai XVII a. Europoje garsėjo kaip nepralenkti mokyklinio teatro kūrėjai ir propaguotojai. Per teatrą jie skelbė savo idėjas, teatras buvo jų mokomojo proceso dalis. Štai tie paveikslėliai vaizdavo kažkokį dramos veiksmą. Kai kuriuos dalykus kinai matė pirmą kartą ir negalėjo suprasti, kas ten rodoma. Kad ir mėginimas paaiškinti Šventos Trejybės sąvoką. Net ir katalikams tai nelengvai išaiškinamas dalykas. Be to, paveikslėliuose buvo pavaizduotas velnio trišakis, kokio kinai niekada nebuvo matę. Jie mėgina rasti tam daiktui apibūdinimą savo kalba, tačiau tai nėra paprasta.

Poterius galima iškalti mintinai, bet diskutuoti teologinėmis temomis nėra paprasta, o Rudamina sugebėjo. Ypač kalbant apie substancijas, dvasinius dalykus. Tačiau viena yra kalbėti, o visai kas kita mokėti tai parašyti.

Gal Rudamina su kinais ir kalbėjosi apie teleskopo veikimo principą, bet kinai tokių dalykų rašyti negalėjo, jiems uždrausta. Tai tik imperatoriaus, bet ne paprasto kino teisė – domėtis astronomija. Visiškai suprantama, kodėl Rudaminos klausytojai toks atsargūs, kai kalbėjo apie astronomiją ir teleskopą.

Ką Rudamina sakė apie teleskopą? Žiūrėdami pro vieną galą, kinai matė padidintą vaizdą, pro kitą – sumažintą. Išgirdo Rudaminos pamokymą: kai kalbi apie kitus – paaukštink juos, kai apie save – nusižemink, susimažink. Taip, kaip teleskope.

Ar skelbsime palaimintuoju?

1900 m. Amerikos lietuviai įteikė popiežiui Leonui XIII prašymą paskelbti Rudaminą palaimintuoju. Tarpukario laikotarpiu beatifikacija rūpinosi jėzuitai Benediktas Andruška ir Jonas Bružikas. Pokario metais Amerikos lietuvių leistose maldaknygėse išspausdinta kun. St. Ylos malda tėvo Rudaminos beatifikacijai išmelsti. 1987 m. Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus proga daug Lietuvos kunigų kreipėsi į popiežių ir Lietuvos vyskupus dėl Rudaminos beatifikacijos. Šių laiškų tekstai išspausdinti „LKB kronikoje“. Iki šiol Rudaminos beatifikacijos byla nėra oficialiai pradėta nei tose vyskupijose, kur jis gyveno ir mirė, nei Romoje.

Paminklas A. Rudaminai Goa

Istoriniame Indijos Goa valstijos mieste, šalia didžiausios Indijos katedros, 2010 m. rugpjūčio 23 d. atidengtas paminklinis akmuo Andriui Rudaminai – pirmajam lietuviui, išsilaipinusiam Indijoje. Ceremonija surengta, simboliškai pažymint 390-ąsias A. Rudaminos išsilaipinimo Indijoje metines. Jėzuitui daugėliškėnui A. Rudaminai skirtas balto marmuro akmuo iškilo didžiausių Indijoje katalikiškų maldos namų – Sė katedros – kieme. UNESCO saugoma katedra yra Senojoje Goa – mieste, kuris XVI–XVIII a. buvo portugalų kolonijos sostinė. Atidengdamas paminklą tuometis Lietuvos ambasadorius Indijoje Laimonas Talat-Kelpša pabrėžė, kad A. Radaminos asmenybė sujungia praeitį ir dabartį, drąsą ir nuolankumą, Lietuvą ir Indiją. „Nuo šiol Lietuvių sąmonėje Goa bus ne tik populiarus kurortas, bet ir vieta, kur prasidėjo Lietuvos santykių su Indija istorija“, – teigė ambasadorius.

xxx

Taigi, Daugėliškio kraštas gali didžiuotis, turintis tokią iškilią asmenybę. Reiktų atminimą ir kaip nors įamžinti: įrengti iliustruotą informacinį stendą turistams ar pavadinti gatvę A. Rudaminos vardu.