Ignalinos krašto medžiotojai jau beveik keturis dešimtmečius bent kartą per metus susiburdavo draugėn. Švęsti to, kuo esą! Metams bėgant keitėsi ne tik jų gretos, bet ir pačių medžiotojų, kaip tokių, suvokimas. Gal ir simboliška, bent nepriklausomos Lietuvos medžiotojai savotiškai išgyvena šv. Huberto atsivertimą. Nuo masinio žvėrių (tarkim, briedžių) naikinimo (kad būtų įvykdytas tarybų valdžios įsakas sunkvežimiais (neperdedu) į sostinę pargabenti gardžios mėsytės rūkytoms dešroms ir konservams) iki šiandien puoselėjamos kultūringos ir tausojančios medžioklės tradicijų. Juk dar nuo seniausių laikų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje medžioklė buvo neatsiejama diplomatijos, dvaro švenčių ir ceremonijų dalis. Šiandien mūsų krašte skaičiuojama per 400 medžiotojų, kurių būrį per keletą dešimtmečių papildė ir net medžioklėje sumanumu vyrus pralenkiančios moterys. 

Šv. Huberto – medžiotojų globėjo – dienos išvakarėse apie kuriamas naujas krašto medžiotojų tradicijas kalbamės su didžiąją dalį medžiotojų vienijančios Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Ignalinos skyriaus Medžioklės žinovu-žuvininku Dariumi Berlinsku. 

Kodėl medžiotojams svarbi Šv. Huberto diena? 

Kai žmogus ėmė abstrakčiai protauti, buvo priverstas pripažinti, jog yra gana netobulas – be ragų, nagų, ilčių, šilto kailio. Taigi išgyventi nėra lengva. Tai norom nenorom vertė jį savo likimą bent iš dalies patikėti antgamtinėms jėgoms. Žodžiu, noras pasikliauti nežemiška globa yra toks pat senas kaip ir žmonija. Tiek pirmykštis žmogus, tiek šiuolaikinis medžiotojas geisdavo ir tebegeidžia, kad, išsiruošus medžioklėn, lemtis būtų palanki. Per visą žmonijos istoriją išpažįstamos religijos, medžiotojų globėjos ir globėjai keitėsi, kartais jų tuo pat metu būdavo net po kelis. Šiuo metu Europoje bene pats įtakingiausias ir svarbiausias medžiotojų globėjas yra šventasis Hubertas (šis vardas reiškia „garsėjąs išmintimi“, kilęs iš senovės germanų Hugubert: hugu – dvasia, beraht – garsus, žymus).

Hubertas yra istorinė asmenybė. Žinomos septynios jo biografijos, rašytos tarp VII ir XVI a. Jomis remiantis galima teigti, kad Hubertas gimė 655 m. (o gal 658) frankų valstybėje, dabartinės Belgijos teritorijoje. Jis buvo karališkosios giminės Merovingų palikuonis. Pomėgį medžioti paveldėjo iš savo tėvo Bertrando – Akvitanijos hercogo. Su tėvu jis dažnai kartu medžiojo, o būdamas 14 metų berniukas išgelbėjo jo gyvybę per meškos medžioklę Pirėnuose. Aštuoniolikmetis Hubertas paliko tėvų namus ir atvyko frankų didiko Pipino Heristaliečio dvarą. Jis tarnavo dvaro tvarkytoju (ar pažu), vedė vieno garsiausių ir kilmingiausių karalystės grafo Louvain (Liūto) dukterį Floribandą, su ja susilaukė sūnaus Floriberto, vėliau taip pat tapusio vyskupu. Manoma, kad tuo metu Hubertas buvo dievobaimingas, gyveno tipišką aristokrato gyvenimą. Persilaužimas įvyko po šešerių vedybinio gyvenimo metų, Huberto žmonai išvažiavus pas sergančią motiną karalienę Bathildą. Taigi, Hubertas liko, kaip dabar jį vadintume, „laikinu našliu“ ir pradėjo ta laisve mėgautis. Išsilaisvinęs iš žmonos globos, kuri netrukus mirė, jis pateko į „blogą“ savo draugų riterių draugiją. Naktis Hubertas leisdavo triukšmingose puotose, dienas – didelėse karališkose medžioklėse. Nebebuvo paisoma tuomet griežtos taisyklės, jog šventą dieną reikia švęsti. Be to, žmonos mirtis Hubertui buvo skaudi netektis ir jis pradėjo ieškoti užsimiršimo vienatvėje, klajonėse po apylinkes, medžioklėje.

Taip buvo iki 695 m. (kita versija – iki 683 m.). Tada, pasak legendos, per šv. Kalėdas Hubertas kartu su draugais išjojo į Ardėnus – kalnuotą miškų ir pievų kraštą – medžioti elnių. Riterių kavalkadai akimirką pasirodė didžiulis baltas elnias. Hubertas nujojo paskui žvėrį. Persekiojimas tęsėsi daug valandų, bet elnias nerodė jokių nuovargio ženklų. Staiga žvėris pats sustojo. Hubertui prijojus prie elnio „per akmens sviedimo atstumą“, it įbestas sustojo ir jo žirgas, tarsi suakmenėjo jį lydintys šunys. Medžiotojas pamatė, kad tarp dešimtšakių elnio ragų vainiko žėri švytintis kryžius. Elnias prakalbo žmogaus balsu. Elnio vaizdas ir išgirstas balsas, raginantis, užuot medžiojus, rūpintis savo siela, taip paveikė kilmingąjį jaunuolį, jog jis atsisakė tarnybos rūmuose ir įstojo į vienuolyną, buvusį netoli Mastrichto.

Popiežius Sergijus Pirmasis įšventino Hubertą vyskupu ir liepė grįžti į Ardėnus. Vyskupas Hubertas mirė 727 m. gegužės 30 d. savo rezidencijoje. Paskutinį kartą karstas su Huberto palaikais perkeltas į Šv. Huberto baziliką (šventyklų hierarchijoje aukščiausio rango katalikų bažnyčią). Šv. Huberto palaikai buvo kelis kartus ekshumuoti, ir vis lapkričio 3-ąją, o tą dieną kasmet rengiamos iškilimuos eisenos į baziliką. 

Kaip Ignalinos medžiotojų bendruomenė švęs Šv. Hubertą? 

Pats laikas visiems mums diktuoja išlikimo ir kaitos taisykles. Mūsų tikslas – padėti žmonėms medžiotojus pamatyti visai kitokius. Daugelio sąmonėje medžiotojas – kažkoks gamtos priešas ar dar blogiau. Tikrai taip nėra. Ir tai mes stengiamės įrodyti savo darbais – elgesiu. 

Šiais metais bene pirmą kartą iškilmingai pradėsime švęsti medžiotojų globėjo dieną, išeidami į viešumą. Ignalinos krašto muziejuje ta proga pradeda veikti mūsų medžiotojų „Medžioklės trofėjų paroda“. 

Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmečio proga, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija buvo suorganizavusi grandiozinęmedžioklės ir žūklės trofėjų parodą.Šioje parodoje dalyvavo ir mūsų krašto medžiotojų trofėjai, kurie pelnė apdovanojimų, diplomų. Parodoje dalyvavo trijų sezonų sumedžiotų žvėrių trofėjai: 2015–2016 m., 2016–2017 m. ir 2017–2018 m.Daugelį jų eksponuosime Ignalinos muziejuje veiksiančioje trofėjų parodoje nuo lapkričio 2 d. iki gruodžio 21 d.

Lapkričio 23 d., 15 val.,vyks oficialus parodos pristatymas. Parodoje galėsite pamatyti europinių stirnų, europinių briedžių, tauriųjų elnių ragus, vilko kaukolę, šerno iltis, sumedžiotus mūsų rajone, bet ir mūsų medžiotojo trofėjus, sumedžiotus svetur. Tai ir Sibirinio stirnino ragai (Rusija), leopardo kaukolė (Tanzanija), impalos ragai (Afrika), Afrikos buivolo ragai (Beninas).  Bus ne tik pristatomi trofėjai bei juos sumedžioję medžiotojai, pagerbiama visa medžiotojų bendruomenė, bendraujama prie arbatos. Laukiame ir visų kitų besidominčiųjų medžioklės tradicijoms Lietuvoje ir Ignalinos krašte, vertinančių šių žmonių indėlį krašto garbei ir gamtos tausojimui. 

Ačiū už pokalbį! 

Iki susitikimo lapkričio 23 d., 15 val., Ignalinos krašto muziejuje.