Skip to content

„Mylėkime pabaigas, nes jos yra pradžios“

Kaip ir kasmet, iš kelionės grįžę ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai grupelėmis lankosi rajonuose ir pasakoja savo patirtus įspūdžius. Šiemet, kaip žinia, Rusijai neišdavus vizų, 24 „Misija Sibiras“ dalyviai (dvi grupės po 12) vyko į Kazachstaną, kuriame kadaise kankinosi ne tremtiniai, o lageriuose politiniai kaliniai. Jie ten daugiausia palaidoti bendrose kapinėse su vietiniais gyventojais. Daugumos kapinių plotas matuojamas kvadratiniais kilometrais, todėl šiose erdvėse sunkiausia buvo surasti lietuvių kapų. Juos, „šukuodami“ kapines, rasdavo pagal lietuviškas pavardes, užrašytas ant antkapių ir kryžių lentelių. Šis darbas sunkus ir varginantis. Vietiniai savo kapinių neprižiūri taip, kaip lietuviai, juolab kiti kapai virtę šabakštynais. Kartais norint prieiti iki kapo, reikia gerą valandą krūmais pakovoti…

Keturi misijos dalyviai – Aistė (tėvas ignalinietis), Giedrė, Simonas ir Evelina (tėvai gyvena Ignalinoje) – apsilankė Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Jie pasakojo, kad per 11 dienų jie aplankė 16 kapinių, jose surado ir sutvarkė apie 200 lietuvių kapų, pastatė 6 kryžius, iš kurių didžiausias buvo 4,8 m aukščio, sutvarkė 4 memorialus lagerių vietose, sumontavo 2 atminimo plokštes. Kryžius darė naktimis, nes dieną milžiniškose kapinėse (kai kurios yra 2×3 km) ieškojo kapų. Vienos kapinės buvo ypač kraupios, nes jos – vaikų. Kazachstano lageriuose vaikus prie motinų leisdavo laikyti iki 3-ejų metų, paskui juos atimdavo ir siųsdavo į vaikų spec. lagerius. Motinos savo vaikus tyčia žalodavo, kad liktų randų. Su mintimis, kad gal kada nors juos suras ir atpažins pagal randus joms žinomose kūno vietose.

Ant kiekvieno kryžiaus užrišdavo trispalvę juostelę, tad jau ekspedicijos pusiaukelėje juostelių pritrūko. Tuomet palikdavo ką nors lietuviško. Tarkim, gintaro gabalėlį. Vieną kapą rado pagal Alytuje įduotą nuotrauką. Jį sutvarkius, paskambinta į Lietuvą nuotraukos savininkei. Kai pasakė, kad kapą rado ir sutvarkė, telefone įsivyravo tyla. Žmogus iš susijaudinimo prarado balsą. 

Aplankę garsiojo Kengyro lagerio memorialą, jame išpylė rieškučias atsivežtos lietuviškos žemės. Šiame lageryje 1954 m. kilo sukilimas dėl geresnių gyvenimo sąlygų. Jo organizatoriai ir vadai buvo lietuviai ir ukrainiečiai. Sukilėliai nuginklavo sargybinius ir lageryje paėmė valdžią, kurią išlaikė 40 dienų, kol Maskva neatsiuntė tankų. Šie be gailesčio traiškė viską ir visus, žuvo šimtai kalinių.

Misijos dalyviai dar Lietuvoje prieš kelionę pas vieną kryždarbį mokėsi teisingai gaminti kryžius. O Ignalinoje lankęsis Simonas, kaip komandoje vyriausias iš visų, vykstant jaunesnius mokė rusų kalbos. Kazachstane sutiko tik vieną lietuvį, politinio kalinio sūnų, kuris lietuvių kalbą stipriai primiršęs ir ne viską jau lietuviškai suprato, tačiau kai mėginta su juo kalbėti rusiškai, prieštaravo, prašė kalbėti lietuviškai.

„Vietiniai gyventojai, pamatę grupę jaunų žmonių su didelėmis kuprinėmis ir vienodais marškinėliais su misijos logu, palaikydavo mus turistais ar geologais. Išgirdę nesuprantamą, bet, sakė, gražią kalbą, klausė – iš kur mes ir ką veikiame. Pasakius, kad atvykome tvarkyti kapų, nustebdavo, klausdavo, kam to reikia. Bet paaiškinus ir patys greitai užsidegdavo, sakydami, kad šventą darbą darome. Labai draugiškai elgėsi ir visų miestų, kur buvome, valdžios atstovai. Jie be jokių dvejonių sprendė mūsų transporto ir kitas problemas“, – pasakojo misijos dalyviai.

Šiemet dalyvauti misijoje norą pareiškė rekordinis jaunimo skaičius – gautos 967 anketos. Iš jų buvo atrinkta 80, jiems Ukmergės r. vasarą, kepinant 30 laipsnių karščiui, surengtas 50 km žygis sunkiau praeinamais miškais, mat galvota, kad teks braidyti po Sibiro taigos tankmes. O Kazachstano stepėse, kur misijos dalyviai lankėsi, medžių išvis nėra. Po žygio su vidutiniškai 15 kg sveriančiais nešuliais ant nugaros, misijai atrinkta 24 žmonės. Sudarytos dvi grupės – šiauriniai ir pietiniai. Viena grupė Kazachstane dirbo Karagandos, kita – Balchašo apylinkėse. Tai už 400–600 km nuo sostinės Astanos. Žygio Ukmergės miškais metu jaunuoliai sutvarkė vieną buvusio partizano sodybą.

Dabar kuriamas filmas apie ekspediciją į Kazachstaną. Šio straipsnio pavadinime – misijos dalyvio Karolio išties genialūs ir gilūs žodžiai.

17 misijų skaičiai

* Iš viso norą dalyvauti misijose yra pareiškę daugiau nei 13000 jaunuolių.

* Remti ekspedicijoms surengti 7 labdaros koncertai.

* Suorganizuota 300 pristatymų.

* Nueita daugiau nei 105 000 km.

* Sutvarkyta 150 kapinių.

* Sukurta 11 dokumentinių filmų.

* Sutikta daugiau nei 60 ten gyvenančių lietuvių.

 „Mirties žemė“

1940 m. okupavus Lietuvą, visuose valsčiuose įsteigti NKVD ir NKGB skyriai, kurie uoliai ieškojo nelojalių sovietų santvarkai. Juos kaltino pagal savo Baudžiamojo kodekso 58 str. „tėvynės išdavimu“, „kontrrevoliucine veikla“ ir „kenkimu“. 1944–1947 m. suimta ir į GULAG lagerius išvežta beveik 70 000 žmonių. Kazachstanas – antra po Rusijos respublika pagal politinių kalinių skaičių, pačių kalinių vadinta „mirties žeme“. 

Autoriaus ir „MIsija Sibiras”nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje