Dažnai medikai sergantiems sako: esame trise – liga, ligonis ir gydytojas. Jei tu, žmogau, būsi gydytojo sąjungininkas – eisime išvien ir priversime ligą pasitraukti arba nusilpti. Tai kas tada gali suteikti ligoniui jėgų ir pagalbą? Kas? Dievas… Tikintys žmonės dažniausiai randa tokią nepaprastą paramą – Dievo pagalbą. Tikros dvasinės stiprybės, ištvermės sunkią išmėginimų valandą tikinčiajam gali suteikti malda. Malda gydo, malda prikelia. 

Slauga, senelių namai… Čia daugelis gulintys ir nepajėgiantys savęs aptarnauti. Čia gyvena žmonės, kurie retai jaučia skausmą taip, kaip negyjančios, gilėjančios žaizdos. Čia skirtingi pasauliai, tik jie turi savo karališkas pasakas ir tik vienas Dievas dar globoja tuos, kuriems seniai jau niekas nesvarbu. Sveikų žmonių pasaulis ne jų jėgoms, gyventi – per sunku….

Akys, akys, daug akių, tuščių, nieko nebylojančių. Reta kurį lanko artimieji. Nejauku čia ir tikrai labai skauda. Čia ateidamas džiaugsmo neatsineši. Tie, kurie gyvena čia, savi šių namų vargai. Jie visi elgiasi tarsi vaikai.

Tai namai, kuriems taip reikalinga globa. Mes nesame optimistai. Optimizmą nupūtė laikas. Jų pasaulis kitoks.

Čia ir kvapas kitoks, ir nuotaika kita. Čia viskas rodo niokojantį senatvės poveikį, lėtą žmogaus vytimą.

Senatvė – tartum kokie budelio gniaužtai išspaudžia iš žmogaus paskutinius gyvybės lašus. Čia žmogaus egzistavimas nykus ir neapibrėžtas. Iš jo išsivaduoti jau nebeįmanoma. Čia gyvenimo atstumas sumažėjęs iki mažo kambarėlio.

Tai nuvytusių, ligotų kūnų, nutrūkusių ryšių su šeimomis ir artimaisiais demonstracija. Jie visi kalba apie praeitį, apie tai, kaip jie čia pateko. Jų kalbose yra ir baimės, ir nuoskaudos, ir nevilties, tačiau, kaip įprasta senatvei, niekas nebijo rytojaus. O paskui ateis toks laikas, kai bus užmiršta ir vaikystė, ir jaunystė, ir likęs gyvenimas. Išnyks ryšiai tarp daiktų, tarp gyvenimo įvykių ir senas žmogus pasiklys net koridoriuje. Rūpesčių ir problemų jiems jau nėra. Nėra nei praeities, nei ateities.

Slaugutės… Jų darbas – tai auka senatvei. Koks sunkus šis darbas! Juodos mintys slegia kaip akmuo. Jos ne tik prižiūri nuvytusius kūnus, jos gydo sielas. Jos reikalingos ir čia, ir Seimo rūmuose, ir inteligentams, ir žemdirbiams. Jos reikalingos visiems. Ar kas galėtų atlikti šį darbą?

Seni žmonės dažnai kalba apie mirtį. Jie gyvena šia diena ir jeigu jų nekamuoja skausmas, jie nėra labai nelaimingi. Mes visi žinome, kad mirsime, nežinome tik kas mums atsitiks rytoj, nežinome kokios kančios mūsų laukia prieš didžiausią išmėginimą – mirtį. Mirti niekas nepadės. Ir turtuoliai, ir vargšai turi mirti vieni. Turime suprasti, kad skausmą ir negandas teks pakelti vieniems, kiekvienas turės pasikliauti savo jėgomis. Visi mes sulauksime ramybės, bet reikia ištverti iki galo. Gilioje senatvėje negali svajoti apie rytmečio aušras, nes šviesa išblės, saulė nusileis už šilų ir ateis naktis.

Viešpatie, pailgink jų dienas, palik jiems savą Žvaigždę, neužgesink jos. Paaukok truputį šviesos iš spindinčios Tavo Amžinybės, juk ten jos tiek daug. Leisk jiems matyti Dangų, plaukiančius debesis, medžius ir gėles, paukščius padangėse, giriose ir pievose. Palik jiems Viltį. O prieš užmigdydamas amžinu miegu, pasek jiems gražią pasaką…

Laikrodžio rodyklės stovi vietoje, nefiksuoja nei džiaugsmo, nei liūdesio valandų. Tačiau visų čia ne savo noru patekusių akyse slypi gili neviltis. Tai juk atstumtieji, nereikalingi, nemieli, įgrisę… Ir ši tarpinė gyvenimo stotelė juos dar labiau atitolina ne tik nuo saviškių, bet ir nuo mūsų visų.

Čia atėjus skauda svetimos žaizdos – negyjančios, gilėjančios. Paguodos niekam čia nereikia. Čia, kur gyvena tie žmonės, savi savų namų vargai. Liūdni šių namų langai. Pro juos žvelgia tie, kurie iš čia tikriausiai niekuomet neišeis. Ar jie suvokia savo skausmą? Koks skausmingas kelias į šituos namus!

Kelias lieka tuščias. Pro dulkes žvelgia liūdni langai ir lieka skaudžiai varstomos durys. 

Tikriausiai čia dar ilgai gyvens žmonės…