Kai mūsų seniūnai pakviečia vykti drauge su jais sveikinti vieno ar kito jubiliato, švenčiančio išties garbingą sukaktį, užplūsta jauduliukas: o kas ir kaip bus šįkart? Lapkričio 2-ąją išriedėjome su Ignalinos seniūnu Jonu Polito ir personalo specialiste Birute Lukošiūniene į Strigailiškį pas 90-ies metų sukaktį šventusią Mariją KRINICKIENĘ. Radome gana žvalią, gal kiek įtariai į visus žvelgiančią senolę – juk gyvenimo patirtis byloja nepulti džiaugtis kiekvienu, nežinia kokią žinią atnešusiu. 

Dar jaunystėje Marija su šeima į Palūšę iš Švenčionių persikėlė vedina noro dirbti ir išlaikyti šeimą. Metams bėgant, Palūšę pakeitė Strigailiškis. Tada visai patraukliai atrodė nedidelis daugiabutis su patogumais, šalia miesto. Ir čia Marija Krinickienė susikūrė namus, šypsojosi gyvenimui ir jis jai atsakė tuo pačiu. Praeityje liko ir jaunystės džiaugsmai, ir netektys. Nebėra ir sūnaus, ir vyro, tačiau širdį guodžia ir glosto 3 dukros, pulkas anūkų. 

Jau ne vieną rudenį Marija pasitinka ir išlydi su dukra, taip pat vardu Marija. Persirgus insultu, Marijai reikėjo labai daug pagalbos, slaugos ir dėmesio, tad pasitarusios visos dukros priėmė sprendimą – nevežioti mamos po visus namus, o slaugyti ją jos pačios namuose. Šitas pareigas tuo metu lengviausia buvo perimti dukrai Marijai, tad palikusi sostinę, persikėlė į Strigailiškį. Dukros užsispyrimo dėka Marija pakilo iš patalo, pradėjo po truputį vaikščioti po namus, o paskui jau ir lauke. Mėgsta senolė pažiūrėti ir kai kurias TV laidas, klausosi Marijos radijo, pasikalba ir su katinėliu. Metų laikai keičia vieni kitus net neklausdami, ar ne per greitai. Šis ruduo Marijai – 90-asis. Seniūnas J. Polito, B. Lukošiūnienė ir bendruomenės vadovė Rima Grušnienė linkėjo, kad jų atšlamėtų dar ne vienas. 

Paklaustos, kaip joms atrodo gyvenimas, moterys abi nusišypsojo ir abi pritarė, kad gyvenimas tikrai geras, ir jas supa geri žmonės. Džiaugėsi ir seniūno pagalba, ir draugiškais kaimynais bei bendruomene, dėkojo ir gyd. Dž. Kajėnaitei. „Esu labai dėkinga gydytojai, kad dažnai aplanko mus pati, nes žino, kad močiutę vežioti tikrai nėra paprasta, o ir nuvežus kas – į antrą aukštą poliklinikoje aš juk jos neužkelsiu, nei jokio lifto nėra, o juk visų gydytojų kabinetai antrame aukšte. Kai kokio siuntimo reikia, paslaugi slaugytoja viską sutvarko ir kai močiutė būna apačioje. Gyd. Dž. Kajėnaitė pasiūlo senolius vežti tiesiog į ligoninės Priėmimo skyrių, kur ji atbėga apžiūrėti ligonį. Ačiū medikams už supratingumą ir pagalbą“, – sako Marija, jau kone 10 metų slauganti mamą po insulto. 

Palinkėję sveikatos, džiugių ir malonių akimirkų šeimos ir artimųjų rate, paliekame abi Marijas jų kasdienybėje. Bet turime vilties, kad šios kelios akimirkos joms abiems buvo jaukios, malonios ir gal net džiuginančios. 

Autorės nuotr.