Ar matėte šiandien (trečiadienio rytą) saulę danguje? O savo mintyse? Dūšioje, kaip ir danguje, kaip spaudoje ir TV – vien debesys, nusivylimas, bijojimas rytdienos ir netikėjimas net pačiu savimi. Danguje gal debesų taip paprastai ir neišvaikysi, bet visur kitur viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Išjungiam TV, padedam į šalį spaudos leidinius, pasikabinam ant sienos nupieštą saulę (bet kuriuo atveju ji privers nusišypsot ir pasijuokt iš savo debesų) ir bent jau tokiu būdu paliekame vietos užsukti GALIMYBEI. Tai jau šis tas. 

Keliausime ne nuo eros pradžios, bet įsibėgėti reikėtų pamažu. Visi žinduoliai, kaip ir žmonės, yra gamtos dalis. Vieni prisitaikė, evoliucionavo, kiti – išnyko, vieni labai protingi, kiti – gyvena vedini instinktų, yra ir tokių, kurių genai taip stipriai mutavę, jog sunku juos priskirti kokiai nors grupei. O gal jie išvis ne žmonės ir ne gyvūnai, o kokios nors būtybės, kurioms kažkas padėjo gimti žmonių pavidalu. Ech, taip jau ir bus! 

Taigi, protingieji žmonės, na, tokie kaip gamtininkai, jokiu būdu neleidžia čiupti miške ar laukymėje rasto stirniuko, kiškiuko ar kito padarėlio ir nešti jo į namus, nes tokiu būdu jis atplėšiamas nuo jo tėvų, užkertamas kelias gyventi jam normalų gyvenimą jo įprastoje aplinkoje. O ta kita, stipriai mutavusiais genais apdovanota žmonijos dalis, juk įsivaizduoja, kad visi gyvi padarai jaučiasi laimingi ir gyvena visavertį gyvenimą tik tada, jei gyvena taip, kaip jie: guli minkštuose pataluose, valgo (ėda) iš dubenėlių pagal valandas ir t. t. Kitaip tariant, niekas nesijaus laimingas tol, kol anie neįsikiš ir nedarys taip, kaip „reikia“. Grįžtant prie to stirniuko ar kiškiuko, noriu pasakyti, kad jei tie gyvūnai ir išgyvens pas žmones, jie nebebus tuo, kuo esą, jie nebus visaverčiai savo rūšies atstovai. Niekada! 

Tas pats ir su žmonėmis! Taip, skamba kategoriškai, bet kol nepaliksime žmogaus ramybėje paties su savimi, tol rezultato nebus. Ir kiek įstatymų, tarnybų ir pareigybių bekurtume, tai tebus agonijos prailginimas, o ne išgelbėjimas. Žiauru, bet kaip ir gamtoje, išlieka tik stiprieji. 

Vien mūsų rajone (informacija oficiali) yra 90 šeimų, kurios įvardinamos, kaip „reikalingos pagalbos“, o jose auga 198 vaikai. Gražus būrys, kuris tuoj taps dar gražesniu, nes ūgtelėję tų šeimų vaikai (visose taisyklėse yra išimčių, ir labai gerų) dar pasidaugins. O taip gražiai čiūčiuojami ir liūliuojami būrio suaugusiųjų jie, pasijutę lyg rojuje, tik daugintis ir tenorės. Juk gyvenimas toks gražus! Ironizuoju, žinoma. Bet žinote, man ta „globa“ ir noras padaryti iš „š…“ aukščiausios prabos auksą, atrodo net „iškrypėliška“, o gal tai tik akių dūmimas?

Stabtelėkime, kad ir jūsų, skaitytojau, šeimoje. Jūs – mama arba tėtis, jūsų atroji pusė – vyras ar žmona, vaikas (ar keli), papūga, žuvytės akvariume, katinas ir šuo… Tobula šeima, tobuluose namuose (beje, visi taip galvoja apie save, net ir tie, kurie lyg ir iškrenta iš mūsų „normalios šeimos“ suvokimo ribų). Visi turite savo pareigas, šeimos tradicijas, įpročius, planuojamą laiką ir tvarką. Bet vieną dieną kažkam pasirodo, kad jūs nesate tobula šeima ir nusprendžia, kad parodys jums, kas yra tobula šeima. Atsiveria durys ir užeina keli suaugėliai, pradeda šmirinėti po namus, landžioti po spintas, kambarius, šaldytuvą, spinteles. Paskui užsidaro su jūsų vaikais kambaryje, o gal net su šunimi ar papūga, klausinėja jų įvairių keistų dalykų, tą patį daro ir su jumis. Paskui tokie vizitai vis dažnėja ir tampa įprastais. Kas tuo metu dedasi jūsų galvose ir širdyse – niekam nesvarbu. Bet kas dedasi vaiko širdelėje? Staiga jo visas pasaulis subyra į šipulius. Jo tvirtovė – namai, kuriuose buvo saugu, tampa „pereinamu kiemu“. Čia bet kada gali eiti visokie dėdės ir tetos, imti, ką nori, landžioti kur nori ir t. t. Žodžiu, 24 val. per parą jis pradeda jausti įtampą. O kaip jo pasididžiavimas, jo autoritetai – mylimiausi pasaulyje žmonės – TĖVAI? Čia galimi du variantai. Arba vaikas dar labiau suartės su tėvais, kas žinoma, mažai tikėtina, bet būtų idealu, arba jis taps niekuo netikinčiu, nusivylusiu, įskaudintu monstru, manipuliatoriumi, kuris nekęs ir tėvų, ir visų tų „saugotojų“. Kaip tėvai gali būti autoritetu vaikui, kai jo tėvams ėjimo per kambarį taisykles diktuoja „saugotojai“? 

Bėda, manyčiau ta, kad lendam ne ten, kur privalu, o ten, kur patogiausia. Tikrai yra šeimų, kur situacija tragiška, vaikai gyvena „tvartuose“, savaitėmis nevalgę ir niekas nesuka dėl to galvos (tikiuosi mūsų rajone dar to nėra). Yra šeimų, kurios visuomenėje atrodo visai padoriai (neskaitant, kad motinos meilužius garbina labiau nei vaikus ir savo vaikų akivaizdoje organizuoja nesibaigiančias orgijas), bet iš tikrųjų vertos perprogramavimo kameros ir, paradoksalu, šitos šeimos taip pat niekam  nerūpi, bet apie jas, oi, kaip gerai visi viską žinom. Su tokiais nepatogu, nes aišku, kad vaikus iš tokių šeimų reikia gelbėti tą pačią sekundę, pervežti juos į valstybinius globos namus, padėti adaptuotis, jiems bandant išgyventi stabiliai, metai po metų, augant ir ieškant savęs. Tampymas pirmyn atgal, vis tėvų ir vaikų „auginimas“ pakaitomis specialistų pagalba, galutinai atima galimybę vaikui užaugti visaverčiu visuomenės piliečiu. Toks žmogus iš anksto užprogramuojamas būti „saugotojų klientu“ iki savo gyvenimo pabaigos, nes jis niekada neturės socialinių įgūdžių. Ateinantys „saugotojai“ neįskiepys jų, bet pripratins žinoti, kad visada rasis, kas paskirs pašalpėlę, kas duos būstą, kas išspręs problemas ir pan. 

Kodėl mes juodiname savo valstybę, kurpiame įstatymus tik pagal paties žemiausio intelekto piliečius ir žemindami visus kitus šalies žmones, verčiame paklusti tiems įstatymams. Visas valstybės dėmesys tik žemiausio intelekto ir socialinių įgūdžių neturintiems žmonėms. Bet kas tie socialiniai įgūdžiai? Tai mūsų noras priversti riboto mąstymo žmogų elgtis ir mąstyti kaip genijų. Tam žmogui užtenka išmokyti savo vaiką nusispjauti ir išaiškinti jam, kaip ir kur bei ką pasiųsti… kaip mes besistengtume, vis tiek jis bus tik SAVAS TARP SAVŲ. Ir tik ten jis jausis laimingas. Kas mums suteikė teisę kištis į tų žmonių gyvenimus ir aiškinti, kaip jie turi elgtis? Jiems duota tiek, kiek duota. Ir jokio dydžio specialistų armija neįdės jiems daugiau. Palikime juos ramybėje natūraliai atrankai. Tie, kurie ateis ir pasakys: „Aš noriu gyventi kitaip, aš noriu žinių, noriu atradimų, pokyčių, tik šiek tiek padėkite man“ – tokiems padėkime visomis išgalėmis. Tokie yra stiprūs, bus patikimi ir verti pagalbos. 

Žvelgiant plačiau, visas valstybės, TV ir spaudos dėmesys nukreiptas į tą negatyvą, murdymąsi mėšle ir pamazgose, esą gelbėjant tuos, kurie iš tikrųjų nenori būti išgelbėti. O tie, kurie turi potencialo, stengiasi, dirba ir siekia – mažiausia rūpi. Čiūčiuojam ir niūniuojam durnelius, sudarome jiems puikias sąlygas daugintis, kad tik Lietuvos piliečių nesumažėtų, o tie, kurie galėtų padovanoti šaliai ir pasauliui perspektyvių atžalų, bijo apie tai net galvoti. O gal ir gerai… Durnelius aprūpinai pašalpom, kompensacijom, įteikei čiulptuką ir laiku paglostei galvą, visą gyvenimą mokydamas, kaip išvirti kiaušinį ir išskalbti apatinius. O protingi žmonės yra pavojingi. Ims ir supras ar išsiaiškins, kas ir kaip. Tokių reikia saugotis! Geriau, kad jie išvis nesidaugintų. Dar reikėtų labiau paskatinti vegetarizmą. Nes net knygose vaikams apie dinozaurus rašoma, kad kvailiausias dinozauras buvo apatozauras, turėjęs mažiausias smegenis, nes buvo augalėdis ir išnyko greičiau, nes nebuvo toks gudrus, kaip plėšrūnai. Kalbam apie valstybės gerovę ir jos perspektyvas, bet visais įmanomais būdais, įskaitant ir žinias, transliuojam negatyvą, meluojam, kiršinam ir glušinam tautą. Pavyzdžiui, reikalaujam iš mokytojų itin aukštų rezultatų ugdant vaikus ir t. t. O man vis kirba klausimas – kaip mokytojas gali pasiekti rezultatų, jei „medžiagos“ (gabių ir protingų vaikų) darbui nėra. O jei ir yra, tai jis neturi laiko, kada su jais dirbti, nes visas dėmesys klasėje skiriamas adaptuotiems, hiperaktyviems, sutrikusio intelekto ir dar ten kažin kokiems… bet ne gabiems ir talentingiems vaikams. Jie jau kaip nors… Svarbiausia – kad nebūtų pažeistos anų teisės. Bet juk ir šitie vaikai turi teises! O gal ir ne.  

Nieko kito nelieka, kaip tik nusipiešti saulę, pasikabinti ją ant sienos, šypsotis sau ir tikėti, kad vieną dieną ji iš tikrųjų patekės!