Skip to content

Kas padės, kai skauda dėl valdininkų įstatymų

Lina RAGINYTĖ

Dialogas animaciniame filme „Didžiapėdžio vaikis“. Mokyklos direktorius sekretorei (garsiai): „Kaip mes šiais laikais vadiname nevykėlius, liurbius be draugų? Sekretorė: „Turinčiais sunkumų ir stokojančiais socialinių įgūdžių“. Direktorius: „Ar yra vaistų nuo to“? Sekretorė: „Ne“. Direktorius: „Deja, mes niekuo negalime tau padėti, vaiki“. Ironizuota, bet taip filmuko kūrėjai įsivaizduoja berniuko, nuo kurio mama dėl tam tikrų svarbių priežasčių (piktų dėdžių, valdžios neveiksnumo ir patyčių) 12 metų slėpė žinią apie jo tėvą (vaikas galvojo, kad tėvas miręs), statusą visuomenėje. Ar stipriai skiriamės nuo „normos“, nuo etiketės, kuri dažnai lipdoma net neįsigilinus į situaciją, o tik dėl to, kad taip yra patogiausia ir jau išmokom naujų terminų?

Smurto ir patyčių ištakos

Leidau sau paanalizuoti, kas gi yra tie socialiniai įgūdžiai? Juk gana dažnai, klausant pasakojimus apie jautriausias – socialinės rizikos – šeimas išgirstame socialinių darbuotojų pastebėjimų (tiesa, tuos pastebėjimus perpasakoja žurnalistai). Kita vertus, socialinės rizikos šeimos, pagal galiojančius apibrėžimus, kruopščiai jas atrenkant, būtų maždaug 95 proc. visų Lietuvos šeimų. Jei pjaunam, tai pjaunam. Kitaip tariant, paliktos tokios plačios erdvės interpretacijoms, jog reikalui esant, bet kurią šeimą nesunkiai „pritrauktum“ prie rizikos grupės ir perimtum ją į savo rankas. Tačiau net šioje situacijoje mes Lietuvą ir jos šeimas galime skirstyti į dvi, jau ne sykį minėtas Lietuvas: Vilnių ir provinciją. Didieji miestai iš tiesų skęsta smurte ir chaose, kurio negali niekaip suvaldyti. O „permatomoje“ provincijoje mes be didelių pastangų žinome, kas su kuo ir kada atsigulė, su kuo atsikėlė, ką valgė ir gėrė prieš einant miegoti. O jau apie smurtą tai ir kalbėt nėra ko. Tik mūsų bėda ta, kad pas mus galioja nuo „kolchozų“ laikų įdiržusios „draugų paniatkės“. Jei tik kas, ieškom diedukų, bobučių, ir kitokių „draugų draugų“, kurie situaciją pakreips reikiama linkme. Todėl provincijoje tiksliai nustatyti rizikos laipsnį vienoje ar kitoje šeimoje praktiškai neįmanoma, nes absoliuti dauguma vadovaujasi išankstinėmis nuostatomis ir „draugų paniatkių“ įtakomis. Tarkim, nustatoma socialinių įgūdžių stoka itin riboto intelekto žmonių šeimoje. Akimirksniu stoja būrys „gelbėtojų“ ir „auklėtojų“, ir skersai išilgai tą šeimą „taršo“. O štai jei psichologiškai, ekonomiškai ar fiziškai smurtaujama kokio nors valdininkėlio šeimoje, kažkaip viskas atrodo „normaliai“ – juk normalūs žmonės užima normalias pareigas. O kad tose šeimose auga nuo mažens dvasiškai suluošinti vaikai, mūsų valdžia, esą besirūpinanti vaikais, to nemato. Štai kur reikia pradėti ieškoti smurto ir patyčių ištakų, o ne mokyklose. Ir ne mokyklose jas reikia „gesinti“. Pirmiausia mažam vaikui autoritetas yra tėvai ir tik jie gali daryti įtaką vaikų elgesiui, požiūriui. Požiūrį į bendraamžius, tėvus, mokytojus, kaimynus, kiemsargius ir direktorius vaikai pirmiausia perima iš tėvų, o tik paskui prie viso to prideda savo asmeninę patirtį. Mokytojai, kaip autoritetai, bus antroje vietoje. Ir jei sugebės padėti vaikui atrasti teisingumo svarbą, pajusti esminį gyvenimo žavesį – jų misija bus įvykdyta su kaupu. 

Socialiniai įgūdžiai

Dėmesio visiems! Štai kiekvienam būtini socialiniai įgūdžiai, kuriuos visus turi gal koks vienas ar du šalies gyventojai ir kurie tikrai kelia keistų minčių. 

Įvertinti kitų emocinę būseną ir vyraujančius jausmus. Pagalvoti, prieš ką nors sakant ar veikiant. Lengvai megzti pokalbį. Tinkamai susipažinti su žmonėmis. Tinkamai įsitraukti į veiklą ar pokalbį. Esant reikalui, paprašyti pagalbos ar paslaugos. Aiškiai reikšti mintis. Nepertraukti kalbančiojo. Atidžiai klausytis pašnekovo. Nevengti akių kontakto. Kalbant, pasirinkti tinkamą kalbėjimo manierą ir tempą. Nelaimės ir nesėkmės atveju pasiūlyti kitam padėti. Aiškintis, kodėl įvyko nesusipratimas. Ramiai išreikšti savo nuomonę. Būnant neteisiam pripažinti savo kaltę. Stengtis susitarti. Gebėti pasipriešinti kitų spaudimui ir pasakyti „ne“. Be pykčio, susierzinimo priimti neigiamą atsakymą. Gebėti susitvardyti erzinančioje situacijoje. Nepasiduoti blogai įtakai. Reikšti pyktį be agresijos. Gebėti išsikelti aiškų ir įgyvendinamą veiklos tikslą. Gebėti planuoti savo veiklą. Gebėti motyvuoti, įvertinti save. Gebėti išreikšti savo nuomonę, nenuvertinti kitų. Pasitikėti kitais. 

Retorinis klausimas

Ar realu provincijose sulaukti pagalbos ir apsaugoti savo vaikus nuo aiškiai socialinių įgūdžių neturinčio buvusio sutuoktinio? Situacija labai paprasta. Kalbėsiu ne apie jau degradavusias asmenybes, o tuos, kurie dar tik pakeliui. Tarkim, moteris išsiskyrė su vyru dėl jo neadekvataus elgesio ir nuolatinio girtavimo. Ji viena augina vaikučius, rūpinasi jais, stengiasi ugdyti jų socialinius įgūdžius. Tuo tarpu buvusio vyro tėvai, siekdami turėti arčiau anūkus, visais įmanomais būdais, visai nekreipdami dėmesio į tėvo amoralų elgesį ir vaikų psichiką žalojančius auklėjimo ir mokymo metodus, stengiasi perstumti anūkus į savo pusę, skundžia buvusią marčią, teismuose sūnaus vardu reikalauja susitikimų su vaikais, o tėvas į tuos susitikimus nelabai ir skuba arba tie susitikimai vyksta girtuokliaujant su sėbrais, kai tuomet vaikai daro ką nori ir klausosi „berniukiškų bajerių“ girtų vyrų draugijoje. Jei „nelūžta“, tėvas girtas pavėži vaikus iki motinos, o jei „lūžta“, nesulaukusi vaikų, motina pati jų ieško. Toks buvo teismo sprendimas ir nepaisyti jo nevalia. Žinoma, vaikams augant, tokie susitikimai su tėvu ir jo aplinkos žmonėmis, kažkada buvę kančia, ilgainiui ėmė patikti, nes būnant pas tėvą, nereikia ruošti pamokų, nereikia plauti rankų, jokios namų ruošos ir jokio režimo. O dar tėvas pamoko, kaip susitvarkyti su mama, kai ji „užknisa“ savo mokymais ir reikalavimais. 

Motina, dėdama visas pastangas užauginti vaikus dorais žmonėmis ir atsisakydama savo asmeninio gyvenimo, paliekama kovoti su vėjo malūnais ir stebėti, kaip į dugną gramzdinami jos vaikai. O tuo tarpu degraduojančiam smurtautojui (psichologinis, ir emocinis smurtas taip pat yra smurtas), atvertos visos durys ir suteikiamos visos teisės. Ir kai tie vaikai pradės vykdyti apčiuopiamus nusikaltimėlius, ir tas tėvas, seneliai ir visa visuomenė bes pirštu į motiną ir sakys, kad tai ji kalta, nes nesugebėjo įskiepyti socialinių įgūdžių ir išauklėti dorų šalies piliečių. 

Bet mes tai juk žinome, kad tokios šeimos tėra marionetės valdininkų rankose. Atsakymą aš žinau, žinot turbūt ir jūs, bet vis dėlto… Ar yra būdų apsaugoti motinai (kai kuriais atvejais net ir tėvui) savo vaikus nuo psichologinį ir emocinį smurtą tiek prieš vaikus, tiek prieš ją (jį) naudojantį buvusį sutuoktinį? Tokių šeimų turime dešimtis, o gal net ir daugiau. Ir šiuo atveju kenčia tiek vaikai, tiek juos auginantis vienas iš tėvų, daug labiau, nei tie vaikai, kurie auga savame pasaulyje (kad ir koks jis mums asocialus beatrodytų) gyvenančioje šeimoje, su mama ir tėčiu. Ir visai nebūtinai jie abu turi būti biologiniai tėvai.  

Ar negalėtų seimūnai bent sykį ne forsuoti darbo ir veiklos, neskubėti, sunkiai padirbėti ir sudėlioti visus taškus į vietas, parengti maksimaliai teisingą įstatymų paketą, padedantį ir vaikams, ir tėvams, nepaliekant „už borto“ nei vienos šeimos? Žinoma, kad galėtų, tik ar norėtų! Juk „aria“ tik gaunantys minimumą ir bijantys prasižengti ar susirgti, idant nebūtų atleisti ir iš to darbo. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!