Skip to content

Gyvenimas be valdiško cenzoriaus

Sekmadienį per „Panoramą“ sužinojau, kad popiežius Pranciškus, lankydamasis Lietuvoje, palinkėjo „gerų pietų“. Nebūčiau pats girdėjęs, kaip jis linkėjo „skanių pietų“, neprisiminčiau, kaip tada buvo džiaugiamasi tokių palinkėjimu, būčiau patikėjęs. 

Bet juk kai dar po kiek laiko žurnaliūgos aiškins, kad popiežius linkėjo „sveikų pietų“ – jau atsiras tikinčių, jog taip ir buvo.

Dabar daug šnekama apie netikras naujienas – kai pranešama apie tai, ko nebuvo. Tos netikros naujienos esą paplitusios visur, bet tik ne pas mus, jas skleidžia kitų šalių žurnalistai, bet tik ne mūsiškiai. Tuo tarpu mūsiškiai plauti smegenis – pranešinėti apie tai ir taip, kaip reikia jų šeimininkams, – sugeba puikiai.

Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais buvo nuolat pabrėžiama, kad pagrindinis reikalavimas žurnalistikai – pranešant apie kokį nors įvykį, pateikti abiejų pusių nuomonę. O kaip daroma dabar? Sakysim, kalbama apie plynus miško kirtimus. Į ekraną išleidžiamas koks nors aktyvistas, kuris pareiškia, kad visuomenė prieš tokius kirtimus.

Neretai „visuomenė prieš“ teigiama, surinkus kažkiek parašų, nors pasirašiusieji  paprastai sudaro nedidelę Lietuvos gyventojų dalį. Bet jeigu jau remiamasi visuomene, žurnaliūgoms derėtų pažiūrėti, ar neslypi po tuo asmeniniai vadinamųjų visuomenininkų interesai. 

Čia būtų galima priminti, kad, aršiausias kovotojas prieš Labanoro girios kirtimą pats gyvena toje girioje ir yra nepatenkintas, kad prieš jo langus kertama. 

Be to, tas „visuomenininkas“ kovoja už tai, kad iškirtus mišką būtų pakeista žemės paskirtis (nesvarbu, kad miškas joje atsodintas), tad būtų galima paklausti – ar pakeitus žemės paskirtį jis neketina miške ko nors statyti, nes kol paskirtis nepakeista – miško žemėje naujos statybos draudžiamos.

Žurnaliūgos ne tik apie tai nepašneka, bet ir kitokios nuomonės nepateikia – nei su miškininkais, nei su kitaip manančiais nepašneka. Kaip ir „informuodami“ apie kovotojus už vištų gerovę ar kovą su smurtu artimoje aplinkoje. Girdime visokius žmogaus teisių gynėjus, norinčius išgelbėti moteris, kurios neretai net pačios nesupranta, kad prieš jas smurtaujama. Negirdime tik manančių priešingai ir net pačių to nesuprantančių moterų. Suprantama, priešingai manantiems geros algos nemokamos, jie neteisingai kalbėtų, ne taip, kaip reikia žurnaliūgoms.

Beje, dėl gerų algų. NVO (nevyriausybinių organizacijų) skatinimo programai 2012–2016 m. buvo skirta ir panaudota 5,5 milijono eurų, atėjusių iš užsienio, daugiausia Norvegijos. Dar kartą „beje“: garsioji kovotoja už visokias teises Dovilė Šakalienė buvo tarp pagrindinių NVO programos rengėjų ir dirbo Žmogaus teisių stebėjimo institute iki 2015 m. pabaigos, 2013–2015 m. vadovavo tam institutui bei NOVO programai; iki šiol pinigėlius atidirbinėja?

O „mietu per galvą“ kampanija – kaip vienapusiškai viskas buvo pateikiama? Apkaltintieji priekabiavimu prie moterų buvo žurnaliūgų nuteisti be teismo, neleidus jiems pasisakyti. „Informacinėse“ laidose apskritai kitaip manantys nekalbėjo. Manantys kitaip, negu tų laidų vedėjai ir vedėjos.   

Apskritai informacijos purvasklaidoje beveik neliko. Iš anksto peršama „teisinga“ nuomonė, straipsnių pavadinimai ne informuoja, o tik tinkamai nuteikia. Vienas politikas apie kitą kažką aštriau pasakė „Jonas skėlė antausį Petrui“. Petras paprieštaravo – „Petras kirto atgal“. Bet čia dar niekis, neretai pavadinimas visai neatitinka turinio… 

O jeigu dar pridėsime cenzūrą, kai išbraukiama tai, kas žurnaliūgoms nepatinka… Arminas Norkus prisimena, kad ir tais nesenais laikais, kai jis daugiau pakalbėdavo per radiją, cenzūra jau buvo. Kartą jis pasijuokė iš Lietuvos radijo programų „suanglėjimo“, kai po laidos apie lietuvišką kaimą paleidžiama angliška daina. Tik to pasijuokimo niekas neišgirdo, nes ta vieta buvo iškirpta – išcenzūruota. O paskui A. Norkus pradėjo taip neteisingai kalbėti, kad Lietuvos radijas jo nebetransliuoja.

Taigi lietuviškoje „respublikinėje“ žiniasklaidoje beliko viena tiesa – ta. kuri reikalinga jos savininkams. Ne, šiais laikais žurnalistams nebenurodinėjama, kaip ir ką rašyti. Tiesiog to nesuprantantieji purvasklaidoje nedirba. Anksčiau cenzūros reikalai priklausė Glavlitui – valdiškai cenzūros organizacijai. Dabar ir be valdiškos cenzūros apsieinama – daug paprasčiau, kai cenzorius sėdi kiekvieno žurnaliūgos galvoje. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje