Skip to content

Ignaliniečių „medžioklės“ plotai atsivėrė muziejuje

Lina RAGINYTĖ

Chaotiškame mūsų gyvenime kažkada buvę elementarūs dalykai išsibalansuoja ir susimaišo tarp daugybės kitų: primestų, iškreiptų, dirbtinų, nereikalingų, žavinčių, bauginančių ir… trumpalaikių. Mes ne tik didžiuodamiesi atsisakome kalbos, tautos, šaknų, papročių, bet ir tapatybės. Tokie atviri „naujovėms“, kad esam pasirengę čia pat išsiversti vidurius, kad tik taptume „pasaulio piliečiais“ ir galėtume aukštai iškėlę galvas pasakoti, kaip su indais ar japonais naudojomės tuo pačiu „tualetu“ ir parsigabenę jų panaudotą muiliuką pasidėjome svetainėje. Visame bėgime, siekime ir chaose pamirštame esminius, pamatinius dalykus – žmogaus ryšį su gamta ir žmogaus įtaką jai. Kaip sakė rajono mero pavaduotojas, medžiotojas Laimutis Ragaišis, mums dar reikia labai pasistengti, kad įsisąmonintume, kas, dėl ko ir kaip vyksta gamtoje.

Praėjusį penktadienį Ignalinos krašto muziejuje vyko graži ir turininga šventė, kurios metu pristatyta „Medžioklės trofėjų paroda“, pagerbti medžiotojai, pasidalyta įžvalgomis bei patirtimi. 

Po 20-ies metų

Medžiotojų L. Ragaišio ir Alfredo Aškelėno dienoraščių įrašai skelbia, jog paskutinė medžioklės trofėjų paroda Ignalinoje vyko 2001 m. – beveik prieš dvidešimt metų. Iš tikrųjų per tą laiką labai stipriai kito ir medžioklės kultūra, kuriai įtakos turėjo besikeičiančių valdžių sprendimai. Žinoma, tiek žalos, kiek sovietų sąjungos laikmečio sprendimai ir gamtai, ir patiems medžiotojams turbūt nepridarė nė vienas karas. 

Mūsų krašte medžioklė taip pat turinti savas tradicijas, tam įtakos turi ir pati gamta, ir net gyvenimas pasienyje. O ką jau kalbėt apie čia gyvenančius ir savo medžioklės taisykles kuriančius žmones, jų mentalitetą! Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Ignalinos skyriuje medžioklės žinovu-žuvininku jau keletą metų dirba Darius Berlinskas, viduriniosios medžiotojų kartos atstovas. Nuo vaikystės augdamas medžiotojų šeimoje (tėtis medžiotojas, tad savaime suprantama, jog visi namiškiai gyvena gamtos ritmu), vystėsi, ugdėsi kartu su medžioklės pokyčiais ir tradicijomis rajone. Anksčiau vadovavęs „Didžiagirio“ medžiotojų būreliui, jis su mintimis, idėjomis ir įkvėpimu ėmėsi dar atsakingesnės veiklos. Nedrąsiai, bet pakankamai užtikrintai šis žmogus keičia tradicijas, kartu koreguodamas ir pačių medžiotojų bei visos visuomenės požiūrį. D. Berlinsko teigimu, medžiotojai turi išeiti į viešumą ir parodyti, kas jie iš tikrųjų esą. Kaip sakė L. Ragaišis, medžiotojai nėra žudikai ir skerdikai, kaip kad daugelis įpratę manyti, iš tikrųjų medžiotojai yra gamtos globėjai, puoselėtojai. 

„Pasiėmęs mūsų medžiotojų medaliais apdovanotus trofėjus iš Alantoje vykusios respublikinės parodos, važiavau ir galvojau, kaip parodyti tautai, kokį turtą mes turime… Sumojau, kad reikia paskambinti Linai R. Tai žmogus, su kuriuo augom vienam daugiabučių kvartale, mokėmės kartu, be to, jos senelis, tėvas taip pat buvę medžiotojai, ir jai, tarkim, nereikia aiškinti, kas yra Vladimiras Sosunovas, kas yra trofėjus ir kodėl tai yra gražu ir to reikia. O svarbiausia – ji žino, kaip ir ką padaryti… Gavęs jos palaikymą ir eilę nurodymų, ėmiausi darbų. Šalia stojo ir Ignalinos krašto muziejaus direktorė Renata Veličkienė bei jos darbščiosios merginos. 

Labai džiaugiuosi, kad paroda, nors dar tik įpusėjus (ji veiks iki gruodžio 21 d.),jau sulaukė didelio dėmesio. R. Veličkienė džiaugėsi, kad iš esmės pasikeitė ir muziejaus lankytojų kontingentas, į muziejų pritraukęs daug naujų veidų. Ją parengti padėjo būrys mūsų medžiotojų, apipavidalinti – muziejaus moterys, o šį fotografijų pristatymą „Medžiotojų pėdsakais“ nuo 1978-ųjų iki 2017-ųjų, sukūrė Lina R. Ačiū visiems už palaikymą ir pagalbą“, – sako D. Berlinskas. 

Vladimirui Sosunovui – Medeinės medalis

Šventėje dalyvavę įvairių kartų medžiotojų atstovai turėjo progą susitikti ir pasikalbėti su netrukus 90-ies  metų jubiliejų švęsiančiu medžiotojų medžiotoju Vladimiru Sosunovu. Dar būdamas 75-erių jis niekam neužleido taikliausio šaulio pozicijų, jau nekalbant apie itin griežtą, bet garbingą poziciją tiek medžioklės tradicijų, tiek pačių medžiotojų atžvilgiu. Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį medžiotojų švenčių metu šaudymo varžybose jau iš anksto prognozuodavo, kas ramiai ir užtikrintai jas laimės. Ir prognozės pasitvirtindavo, ir medalius kabino V. Sosunovui. 

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Ignalinos skyriaus pirmininkas A. Ašklėnas įsegė V. Sosunovui Medeinės medalį už medžioklės tradicijų, kultūros propagavimą, puoselėjimą – aukščiausią medžiotojų įvertinimo ženklą. Su pagarba ir džiaugsmu plojimais pritarė susirinkusieji.

Po oficialios dalies visi susibėgo prie arbatos, sūrio, medaus ir… žvėrienos patiekalų. Šventėje dalyvavo ir nuostabių bei informatyvių istorijų pažėrė medžiotojai, kurių trofėjai puikuojasi parodoje. Tai ir vilkų mylima (sumedžiojus juos net tris) Alė Bukauskienė, trofėjinių žvėrių medžiotojas Nikolajus Ivanovas bei Trofėjų muziejaus įkūrėjas, sumedžiojęs nemažai rūšių pasaulio gyvūnų, Antanas Truskauskas. Norintys pažvelgti į medžiotojų kasdienybę iš arčiau ir pažinti medžiotojų kultūrą, šių mūsų herojų istorijų ieškokite kituose MI numeriuose.  

Autorės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here