Nepatikėsiu, kad gali būti kam nors nesvarbu, kaip surėdytas mūsų pasaulis? Žinoma, daugelį dalykų traktuojame ir vertiname savaip. O tas savaip priklauso nuo žinių, požiūrio, auklėjimo, gyvenimo būdo ir net… politikos. Ir nors kalba medžiotojai apie medžioklę, pasirodo, ir čia ne paskutiniu smuiku griežia politiniai sprendimai, dažnai pakeliantys iki žvaigždžių, o dar dažniau – sujaukdami pasaulį.

Šiame pasakojime „auksinių trofėjų“ savininkų – Alės Bukauskienės, Antano Truskausko ir Nikolajaus Ivanovo mintys, pastebėjimai, paraginimai. 

Vilkų numylėtinė – moteris

Į kiekvieną reiškinį gamtoje galime žiūrėti ir labai filosofiškai, ir net romantiškai. Štai A. Bukauskienė, mano akimis, nors ir ne visai tipiška (reikėtų ilgų, vėjyje besidraikančių plaukų), išties galėtų būti „moteris, bėganti su vilkais“. Jei kas domėjotės, kokia iš tikrųjų yra moters prigimtis, tai tikrai nepraleidote pro akis Dr. Clarissos Pinkolos Estes knygos „Bėgančios su vilkais. Laukinės moters archetipas mituose ir pasakose“. Pasak knygos autorės, „ir vieni, ir kiti, būdami tokie pat narsūs ir atkaklūs, priversti patirti panašių kančių ir persekiojimų. Tiek vilkams, tiek sveikoms moterims būdingi aštrūs pojūčiai, žaismingumas ir atsidavimas, smalsumas, pastabumas, stiprybė ir ištvermingumas, taip pat puiki intuicija ir rūpinimasis savo mažyliais, sutuoktiniais ir savo gauja. Jie greitai prisitaiko prie pasikeitusių aplinkybių, pasižymi begaline narsa, yra labai ištikimi. Tačiau, tiek vilkai, tiek moterys buvo be perstojo nepagrįstai kaltinami, vadinami savanaudžiais, nepasotinamais ir klastingais, piktais ir agresyviais, laikomi daug žemesniais ir niekingesniais už savo persekiotojus. Juos persekiojo laukinės gamtos „kultūrintojai“ ir nevaržomos dvasios tramdytojai. Tad vilkai ir moterys panašūs savo istorija, savo likimu. Kita vertus, pirmapradė laukinė moters prigimtis, kad ir kiek niokota bei engta, yra pažįstama kiekvienai moteriai, gyvena kiekvienoje iš jų. 

Ilgai filosofuojant galima suręsti ir visai padorų atsakymą, kodėl moterį medžiotoją prisileidžia vilkai. Kaip ten bebūtų, bet Alė turbūt įeis ne tik krašto istoriją, bet ir šalies medžiotojų metraščius, kaip moteris, sumedžiojusi tris vilkus. Daugelis amžių pramedžiojusių veteranų gyvo vilko net akyse nėra matę. 

„Vieno susitikimo su vilkais tikrai nepamiršiu. Ėjau apžiūrėti savo stirnų šeimynos. Automobilis buvo paliktas tolokai, tad nešoviau, nors ir galėjau. Staiga – netikiu pati savo akimis – ne nuo manęs, o į mane lekia mano stirnos, o pakui iš toli lyg kas dar atsilikdamas šuoliuoja. Įsižiūrėjus pamačiau vilką, atidžiau apsižvalgius pastebėjau, kad mes esam apsupti vilkų. Žinoma, aš jų nedominau… jie savo tikslą pasiekė palikdami mane stovėti netekusią žado“, – vieną iš istorijų pasakojo 12 metų medžiotojų klubo „Mielagėnų 1“ narė. 

Medžiotojų šventėje, vykusioje Ignalinos krašto muziejuje, Alė pademonstravo ir išties reto grožio stirnino ragus su keistomis atšakomis, išaugusiomis iš dviejų kelmelių. Dar medžiotoja uždavė mįslę, rankoje laikydama keistoką „uodegėlę“, kuri, pasirodo, yra briedžio barzda. 

Auka dėl išsaugojimo

„Trofėjinė medžioklė parodo teisingą medžioklės kryptį. Selekcinių reikalavimų dėka medžioklės plotuose užauginami ypatingi gyvūnai, kurie palieka savo palikuonis ir tik tada sumedžiojami. 

Pati žingeidžiausia visuomenės dalis – medžiotojai. Gyvūnijos pasaulis yra didelis, platus ir įdomus. Žinoma, Lietuvoje nėra labai daug medžiotojų, galinčių sau leisti keliauti po pasaulį medžiojant. Sovietinė okupacija visomis prasmėmis nuskurdino mūsų šalį. Visų pasaulio šalių medžiotojai bent kartą per metus išvyksta į turistines medžiokles. Tai yra normalus, visiems suprantamas ir priimtinas reiškinys. Tarkim, Afrika – vienas įdomiausių kontinentų. Afrika – tai pustomi smėlynai, Sacharos dykuma, ir šlapieji miškai su dangų remiančiai medžiais, džiunglės. Šiame kontinente gyvūnija pati įvairiausia. Išleidžiant trofėjų katalogus, dvi storos knygos skiriamos Afrikos gyvūnams ir viena knyga likusiems pasaulio gyvūnams. 

Pinigai saugo kitas, nykstančias rūšis. Medžioklė  – pats efektyviausias gamtos išsaugojimo būdas. Niekas kitas labiau nenori, kad būtų pakankamai gyvūnų, kaip medžiotojai. Posovietinis palikimas yra žiaurus. Sovietų „dovana“ – iškreipta medžioklė ir jos suvokimas, nes ji buvo paversta mėsine medžiokle. O medžiotojai ne trofėjininkais, o mėsininkais. 90 proc. briedienos, 70 proc., elnių ir 50 proc. šernų keliaudavo eksportui į turtingas šalis. Medžiotojai buvo verčiami žudyti dėl planų, kurie kažkam buvo grynas pinigas. Rajone kiekvieną pirmadienį visa „valdžia“ (kolūkių pirmininkai ir t. t.) pas I sekretorių „planiorkoje“ privalėjo duoti ataskaitas apie vykdomus planus. Nesugebantiems įvykdyti, buvo leidžiama imtis bent kokių priemonių, net ir legaliai brakonieriauti, medžiojant su prožektoriais iš automobilių, kad tik būtų įvykdytas planas. Vienintelės užsienio šalių valiutos pajamos – tik iš žvėrienos. O gyvulininkystės ir žuvininkystės produkcija važiuodavo į „plačiąją mūsų tėvynę“. 

O visame pasaulyje į medžioklę žiūrima visai kitaip. JAV medžioklės ūkis sukuria 2 proc. nacionalinio produkto. Daugelyje Afrikos šalių medžioklė – vienas iš pagrindinių ekonomikos variklių. Tarkim, Namibijoje žemės nederlingos, tad viskuo aprūpina gyvulininkystė ir medžioklinis turizmas. Ten medžioja tokie, kaip aš iš viso pasaulio. Lietuva juk yra tik taškelis, lyginant su visa planeta. Labiausia medžiotojai trokšta, kad būtų jų medžiojamuose plotuose trofėjinių gyvūnų. Tai skatina „biednosios“ šalys. Štai, mėlynieji avinai jau buvo įrašyti į Raudonąją knygą ir beveik išnykę, mat Himalajuose savo gyvuliukus ganantys piemenys turi šautuvėlius, ir vis nusišauna laukinuką, kad savojo nepjauti. 

Ir tik tada, kai vyriausybė priėmė sprendimą leisti turistinę medžioklę, pakėlė aukštas kainas ir įtiesino teisingą pinigų padalijimą, viskas stojosi į savas vietas. Sumedžioto gyvūno kainos dalis eina medžioklės organizatoriui, dalis – valstybei, o didžiausia – kaimo bendruomenei. Tai nereiškia, kad išmokami pinigai kiekvienam kaimiečiui. Iš tų pinigų buvo pradėtos statyti poliklinikos, ligoninės, mokyklos perkami medikamentai. Ir tai pajuto kiekvienas. Kol buvo uždrausta raganosių medžioklė, jie buvo ant išnykimo ribos. O kai vėl leido medžioti, populiacija atsistatė ir net viršija leistiną. Šiuo metu net krinta jų medžioklės kaina. 

O Kenijoje medžioklė visai uždrausta. Ir ką, baigiami išnaikinti gyvūnai. Plėšrūnai liūtai nebejaučia ribų ir tampa žmogėdromis, kas gali tokiu žingsniu einant, būti ir su mūsų vilkais. 

Dar vienas įdomus faktas. Afrikoje, Tanzanijoje, taip pat vystoma gyvulininkystė ir medžioklė. Ten nacionalinis gyvūnas, kaip pas mus gandras, taip pas juos – žirafa. Net ant vėliavos puikuojasi žirafos galva. Jų medžioti negalima. Mes, medžiotojai, savo stovyklas įkuriam prie kaimų, nes ten yra vandens. Kelionė trunka 12–14 dienų. Kasdien nueiname ne vieną kilometrą, nors mūsų medžiojami gyvūnai mielai lankosi ir pačiame kaime, ir eidami randame ne vieną, o ir keturias, ir net šešias nudobtas žirafas. Ką tai reiškia? O gi nacionalinis gyvūnas – žirafa – neneša pinigų ir jų akimis yra bevertis. Jiems reikia keisti siurblius vandens gręžiniams, dyzelino akumuliatoriams, kurie gamina elektrą, ambulatorijų išlaikymui. Viskam reikia pinigų. Mūsų medžiojami yra jiems šventi, nes jie neša pinigus. O savo „šventąją“ žirafą dobia ir valgo be jokio gailesčio. 

Akivaizdu, jog medžioklė – vienas efektyviausių gamtos išteklių išsaugojimo būdų. Gyvūnas, kuris niekam nereikalingas, tampa beverčiu. Tiesa, visada atsiranda populistų, siekiančių vienos ar kitos rūšies „dievinimo“. Pas mus „saugo“ vilkus, o Afrikoje – dramblius. Tas, kas nematė, kas yra dramblys, gali sekti romantiškiausias pasakas, rodomas filmukuose apie lėtapėdį gražuolį. Iš tikrųjų tai yra 4–5 tonų masę, kurios energetinių išteklių išsaugojimui reikia nesuvokiamo kiekio maisto. Be to, drambliai gyvena po 80, 100 ar 150 dramblių kaimenėmis. Ir kai praeina tokia 400 tonų virtinė, viską aplink raudama ir trypdama, atrodo, lyg su „stalinecais“ pervažiavo. Vietos gyventojai savo daržiukus įdirba mediniais kauptukais, o po dramblių viešnagės, visas kaimas ir visi vaikai paliekami badauti. 

Labai gražu ginti gyvūną, kai tu su juo negyveni. Kaip ir mūsų vilkų gynėjai. Jie, žinoma, sėdi kur nors Vilniuje, devintame aukšte, ir jam bepigu postringauti apie vilkų grožį. O kuo už vilką blogesnė gražuolė stirna, kurias jau baigia mūsų krašte išnaikinti. Nustebau, kad jau keletą kartą, kaip tik pasisuku laukelyje prie Lygūnų, vis sutinku vilkus. Mačiau ir besivarančius elnių patelę su jaunikliu. 

Visi gamtoje turi gyventi. Bet jei reguliuojami vieni, turi būti taip pat reguliuojami ir kiti“, – pasakojo Antanas Truskauskas, medžiojantis su „Miškininku“. 

Trofėjinė medžioklė – hobis

„Iš tikrųjų medžiokle pradėjau domėtis ir medžioti tik 2012 m. Mūsų kompanija tik trofėjinių gyvūnų medžiotojai. 2016 m. sumedžiojau trofėjinį, auksinį briedį. Pasak ekspertų, toks buvo sumedžiotas tik prieš 30 m., 1985 m. Mes stebime žvėris, auginam juos, nešaudom aklai. Tai ne vienerių metų procesas. Paskui savo, manau, sidabrinį elnią, vaikščiojau dvejus metus. „Ant durniaus“ medžioklėje nebūna. Medžiotojas žino savo medžiojamą žvėrį ir tik reikia gero laiko ir tinkamo momento“, – pasakojo Nikolajus Ivanovas, Padysnio medžiotojas.

Kiekvienas geras medžiotojas visada turės begalę įdomių istorijų ir „kiškio pyrago“ įtaigai sustiprinti. 

Autorės nuotr.