Skip to content

Metų „išpažinčių“ įkvėpti

Lina RAGINYTĖ

Artėjant kalendorinių metų pabaigos šventėms – šv. Kalėdoms, lyg ir norisi peržvelgti prabėgusius metus, sudėlioti viską į lentynėles, kažkuo pasidžiaugti, dėl kažko nugurkti kartėlį. Pirmasis metų „išpažinčiai“ pasiryžo kun. Marijonas SAVICKAS. Jam paantrino ir neprisistačiusi daugėliškietė. 

Laimėjimas dėl Mielagėnų kelio

„Artėjant Šv. Kalėdoms daugelį žmonių užplūsta geros mintys, paširdžius kutena stebuklo laukimo džiugesys. Ir nors šiandien būtų įprasčiau kuo nors pasiskųsti, mes norime padėkoti. Kažkas gal pasakys, kad dėkoti už savaime suprantamus dalykus, už tai, ką žmogus atlieka savo pareigas nėra įprasta. Deja, gyvename tokiu laikmečiu, kai pareigų vykdymas tampa stebuklu, už kurį norisi padėkoti.

Ilgus metus visi Mielagėnų krašto žmonės vargo dėl neprižiūrimų kelių. Atleiskite, kad taip sakau, nes žinau, kad jie buvo prižiūrimi pagal tam tikrus reikalavimus, t. y. lygį, tačiau tas lygis visiškai neatitiko realios situacijos. Šis kelias pakankamai judrus. Pačiuose Mielagėnuose yra senelių globos namai, tad judėjimas vyksta be perstojo, o kiek žmonių į darbą ir iš darbo važiuoja į Ignaliną, ar iš Ignalinos į Mielagėnus, o vaikai į mokyklą… Metai iš metų ir žiniasklaidos pagalba, ir tiesiogiai per kelininkus ieškojome sveiko proto sprendimo – iš esmės prižiūrėti šį kelią, kad kasdien galėtume saugiai judėti, kaip kartą žurnalistai įvardino – „kamikadzių keliu“.  

Šią  žiemą, kuri tikrai nelepina ir kasdien pateikia staigmenų, kelias prižiūrimas nepriekaištingai. Visi: ir mokytojai, ir medikai, ir vaikai, ir globos namų gyventojų artimieji, ir visi kiti Mielagėnų krašte gyvenantys ar dirbantys žmonės be didelio streso susisiekia su pasauliu. Visos parapijos, ir, tikiu, visų šiuo keliu važinėjančių žmonių vardu nuoširdžiai dėkoju kelininkams. Tesaugo Jus Dievas. Gražaus švenčių laukimo Jums ir Jūsų šeimoms. Džiugių šv. Kalėdų ir Dievo malonėmis gausių Naujųjų metų!“, – dėkodamas linki kun. Marijonas Savickas. 

MI žiniomis, VĮ „Kelių priežiūra“ jau nuo pernai ėmėsi „griežtesnio“ kelio Kazokinė–Ceikniai–Mielagėnai priežiūros plano. Už tai turbūt dėkoti reiktų pirmiausia Ignalinos krašte veikiančios šios įmonės komandai, kuri sugebėjo įrodyti „griežtesnio“ plano būtinybę savo valdžiai, tokiu būdu pasirūpindami ir visų mūsų saugumu. O taip pat visų padėkas siųsti ir VĮ „Kelių priežiūra“ administracijai Kaune. 

Atstatyta koplyčia

Begalinį dėkingumą ir didžiavimąsi kraštiečiu siunčia ir daugėliškėnai. N. Daugėliškio gyventojas Petras Paukštė savo rankomis ir, žinoma, savo lėšomis atstatė Vasiulių kapinaičių koplytėlę. Šios kapinaitės jau seniai registruotos kaip neveikiančios ir jose laidojami tik senose kapavietėse, tęsiant vienos ar kitos šeimos laidojimo tradicijas. Naujos kapavietės neberengiamos. Ir nors vietos gyventojai esą labai dėkingi, pats P. Paukštė neįžvelgia čia jokio „stebuklo“. „Šiose kapinaitėse – mano protėvių kapai. Ir mano pareiga yra rūpintis šia vieta. Dariau tai ne dėl kažkieno padėkos, garbės ar dar kažkokių sumetimų. Padariau tai, nes jaučiau, kad turiu tai padaryti“, – visai nuoširdžiai žvelgdamas į savo indėlį ne tik šeimos, bet ir krašto istorijos labui, sako P. Paukštė. Buvusi šių kapinių koplytėlė buvo statyta 1861 m., kai panaikino baudžiavą. Tad jai jau šiemet būtų 157 metai. Dabar jos vietoje pastatyta (atstatyta) nauja.

Prigimtinės kilmės moralės aspektu

O gal išties šie žmonės sako tiesą? Gal tikrai mes surambėję ir apsamanoję tiek, jog nebesugebame net savo pareigų atlikti. O jei atliekame, tai tampa lyg ir stebuklu! Ar tikrai mums tokioje visuomenėje gera gyventi? Redakcijos stalčiuose pilna lapelių su įrašais apie gyventojų skundus dėl esą neprižiūrimų kapinių visame rajone. Tai viena ponia atvyko iš sostinės ir rado nenušienautas kapines, kita – sudaužytas stiklines žvakides šienavimo metu, treti pasigedo vandens ir t. t. Kur mes nusiritome, jog nebegalime metro kito apsigrėbti ir nusišienauti, kad seniūnija su darbininkais turi rūpintis mūsų artimųjų amžino poilsio vieta? Viskas, kas yra šiapus kapinių vartų – vieta, kur palaidoti visų mūsų artimieji. Ir tik mums turi rūpėti, kaip ir kas čia yra. Mes turime čia tvarkytis, organizuoti talkas, jei reikia, ir galbūt prašyti seniūnijos pagalbos. Kalbu ne įstatymo kalba, kuria mes pridengiame savo apsileidimą ir įžūlumą, kalbu kiekvieno mūsų paprotinės kilmės moralės kalba. 

Ir vis dėlto 

Tamsusis metų laikas reiškia sugrįžimą į namus,  šiltesnį bendravimą  su šeimos nariais. Ne vienas iš mūsų  permąsto, ką gera ir bloga yra padaręs,  ką būtų  galima keisti savyje. Sielos užkaboryje kažkas sujuda. Adventas –  tinkamiausias metas, kad patikėtume galį nusimesti senųjų metų naštą, išsižadėti  paklydimų, tai tarsi kvietimas sustoti, kad apsidairytume, ar šalia mūsų  nėra pamirštų ir nelaimingų. Mes esame geranoriški, galbūt kažkam labai reikalingi. „Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą“, – taip sakė poetas Vytautas Mačernis.  Pasaulis  bus šviesesnis, jeigu sužydėsime gerumu.

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!